Sveikos! Kadangi tema tokioje skiltyje, manau jau nutuokiate apie ka ji bus…. Taigi, su draugu kartu esame ~4 metus. Jau senokai nebe paaugliai ( cia toms, kurios sugalvotu klausti kiek gi mums metu ). Beda tame, jog paskutiniu metu emiau jaustis vienisa, nesuprasta is jo puses. Susikalbeti su juo tapo neimanoma misija. Tapo baisu kanors ir sakyti, nes mano zodziai buna nulydeti jo nepasitenkinimo. Savo laika jis gali planuoti taip, kaip nori- taciau kai jis turi laisvo laiko- as tuo metu neturiu teises nieko veikti. Su draugem praktiskai niekur neiseinu. Vos isejau ir pasiuliau susitikti valanda veliau su juo- atsake, kad tada susitinkam kita diena, kam cia jau siandien vaziuoti pas mane ir t.t. Veliau ta pati vakara gavau zinutes, kad man jau butu laikas namo ( buvo po 9 vakaro ), ko cia bastausi. Buvau jau gryzusi namo ir pamasciau paziureti, ka gi jis atsakytu, jei paprasyciau parvezti? Jis mate, kad lauke pliaupia kaip is kibiro. Parasiau sms- atsakyma gavau “tegu tave parveza su kuo vaikstai”. Labai nusivyliau…. Pasakiau jam tai. Eilini karta likau pati kalta, tik nesuprantu del ko…. Veliau nepaklause nei ar as gryzau nei isvsi jokiu ziniu. O ir as jam nerasau. Vakare sulauksiu skambucio ir isgirsiu morala, kaip jis man nerupi, kad net nepaskambinu ir nepasiteirauju. Jau ne pirma syki panasi situacija paskutiniu metu. Sakyti jam nieko negaliu, nes viska apvercia taip, kad as kalta. Neseniai issilaikiau teises, anksciau gyresi kaip man duos pavairuoti, kad tik greiciau teises issilaikyciau, bet apie tai pamirso…. Gryzinejom namo, jis buvo toks pavarges, kad kelis kartus vos neuzmigo, bet man vairuoti nedave, atsakymas buvo “kaip noresiu, taip ir darysiu”.

Kitos tikrai neturi, tai jau patikrinta.

Surasiau jums siokias tokias situacijas is musu gyvenimo, kad galetumete bent kazka isivaizduoti, nes siaip neisivaizduoju kaip tai apibudinti. Esme tame, kad jis tapo grubokas, demesio isvis nekreipia, anksciau pagirdavo, kad graziai atrodau ar kazka panasaus, o dabar kartais atrodo, jog neegzistuoju. Parduotuvese mielai patardavo, o dabar su juo net nebemalonu tapo eiti. Labai prastai jauciuosi. Supratau, kad neturiu tos “atramos”, “peties”, i kuri galeciau kreiptis. Is jo jokio svelnumo neliko, tik jausmas, lyg bendrauciau su svetimu zmogumi.

Kaip man elgtis? Nenoriu pridaryti nesamoniu, noriu viska isspresti gudriai, taip, kaip mes moterys sugebam.

Zinau, kad sulauksiu patarimu skirtis, bet tai padaryti niekada nera velu, o as noriu pameginti kanors pakeisti, todel busiu labai dekinga, jei pasidalinsite patarimais, gudrybemis. Aciu