Manodrabužiai.lt programėlė jau čia!
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nežinau kodėl rašau čia, bet kol kas artimiem žmonėm to pasakot dar nenoriu, dar noriu tai pasilikti sau. Šiandien pasibaigė mano ilgametė draugystė.. Daug kartų buvo šnekėta apie skyrybas, bet aš buvau per silpna viską baigti, vis prašydavau taikytis, ir tai buvo didžiausia mano klaida, nes tas žmogus pradėjo nebebijoti prarasti.
Aš nežinau kodėl jis išėjo, galbūt yra kitas žmogus, o gal jo ir nėra. Mudu buvome susižadėję. Bet paskutiniu metu jis labai pasikeitė. Jei papasakočiau kaip supykęs jis manęs negerbė ir kokių žodžių išgirsdavau.. Bet viską atleisdavau, nes norėjau tikėti, kad tai pasikeis.
Viskas pradėjo griūti, kai jis paprasčiausiai pasidarė apatiškas man. Nors aš ir sergu, jam niekaip nepavyko rasti laiko aplankyti mane 4dienas. Net nepaskambindavo..
Pastoviai piktas irzlus, viskas jį vargindavo- aš ypač.
Šiandien atėjo ta diena, kai aš daugiau nebegaliu ir nebenoriu taip. Myliu jį labai, bet kas iš to, jei verkiu kasdien? jei jis man prišneka baisiausių žodžių… ir jo nejaudina, nei tai, kad man skaudu, jhis net nesupranta, ko aš čia imu į galvą..
Merginos, labai norėčiau patarimų kaip atrasti savyje jėgų ir ryžto eiti toliau.. kaip susilaikyti vėl po keleto dienų jam nepaskambinus ir neparašius? nes jis į tai, kad mudu nebebūsim kartu beveik nesureagavo.
Noriu pradėti naują etapą, kiekvieną patarimą priimsiu ir bandysiu įsisavinti.. noriu būt stipri
esat su juo – verkiat. be jo – verkiat. as manau geriau kuri laika paverkt del jo, kol praeis tas skausmas, nei kad visa gyvenima verkt del jo, nors ir kartu busit.
Susitaikėm, bet ne iš karto.
o kaip baigės, nesusitaikėt?
Buvau ir aš panašiam etape, kai paliko, o man norėjosi skambinti, rašyti, stebėdavau, ką veikia (fb, skype), žodžiu kankinausi ir dar labiau kankinau save stebėdama. Buvau parašius jam kelias sms, į kurias jis atsakė, kad viskas baigta ir kad man reikia gyvent toliau. Taip ir padariau – pradėjau pati daugiau bendraut su draugėm, daugiau išeit į žmones, net atsirado simpatija, kuri padėjo visai nebegalvot. Po kelių mėnesių pats apsireiškė ir vėl pradėjo rodyt dėmesį
Aš draugavau su vaikinu dvejus metus, iki to laiko kai pastebėjau, kad jam vis norisi pabūti su draugais, pabūti viena ir pan… Ir mes dėl to apsipykome. Jis aprėkė mane ir pasakė tikrai ne pačių maloniausių žodžių. Tada išsiskyrėm. Man buvo labai sunku. Vis norėjosi susitaikyti, stebėdavau ar jis yra skype. Gruzas, kai kokia 20h pamatai, kad jis atsijungė ir prisigalvoji, kad jis su kita. Tai tuo metu man padėjo draugės. Jos visur mane kviesdavo. Net šiaip pavažinėti ar pasėdėti kavinėje. Nu, kad nesėdėčiau namie. Tikrai padėjo. ))
Bet šios istorijos pabaiga tokia, kad mes su juo susitaikėme. Gal po kokių dviejų mėnesių jis man parašė paprasčiausiai: labas. Aišku aš jam atrašiau. Tad ėjo paprasti klausimai kai sekasi, (buvo pavasaris tai) pasidomėjo kaip įskaita sekėsi. Ir nepastebėjau kaip vėl su juo pradėjau bendrauti. Mes vėl pradėjome draugauti. Jis man pasipasakojo, kad be manęs jam buvo tikrai sunku. Dažnai jau imdavo telefoną ir norėdavo paskambinti, bet susilaikydavo. Nežinau kaip bus po metų ar dviejų, bet praėjo jau daugiau kaip pusmetis ir viskas gerai. Jis mane gerbia ir aš labai džiaugiuosi, kad susitaikė.
Tad palinkėčiau temos autorei susilaikyti ir jam neskambinti, nerašyti. Gal padarius pertrauka bus geriau. O jei ir nesusitaikysit, neabejoju, kad rasi ir geresni.
ačiū jums, jau susiradau šį straipsnį, einu skaityti
Pagooglinkit straipsni ” meiles kancios budingos tik neurotikams” ir tikiuosi daug ka suprasite. Ne meile cia buvo, tik jums atrodo kad meile. Kai is tiesu myli – nesikankini, net ko to zmogaus nera salia.
As kartais galvoju, kad man ir metu bus mazai, bet geriau verksiu be jo, nei su zmogum, kuriam nerupiu ir kuris leidzia man verkti ir siaip linkiu visoms merginoms stiprybes, isdrisusioms mesti tuos, su kuriais esat nelaimingos, del kuriu verkiat naktimis ir nejauciat gyvenimo dziaugsmo!
bet kaip galima myleti zmogu,jeigu jis taves negerbia?juk ne uz istarta zodi “myliu” zmogu myli,o uz jo elgesi,darbus?!o cia,jis tave zemina,niekina,o tu-MYLIU!!LEISK IR TEGUL BEGA KITA TRAUMUOTI!!
Pradėkit naują etapą, tačiau jau be jo. Iš pradžių bus skaudu, bet pamatysit vėliau kaip viskas keisis į gerąją pusę. Galbūt į jo vietą atsistos kitas – jūsų vertas žmogus. Tad nenuleiskit rankų, susitikit su gerais draugais ir draugėmis. Užsimiršit šiek tiek, o poto jau savaime skausmas mažės, mažės kol jo neliks iš vis. Laikykitės!
žinai lengva klausti, kokia čia meilė? iš jo pusės jos tikriausiai nėra, jei skaudina, bet ar verkčiau jei nemylėčiau? o, kad nieko iš to nebus, suprantu ir pati, deja, meile nedingsta taip greitai…. bet aš noriu viskam padėti tašką, todėl ir klausiu patarimų čia. nenoriu daugiau verkti.
aš pasakiau, kad man labai sunku, nebegaliu taip, ir jis paliko.
as irgi jais vadovavausi ilgai -apie metus, bet padejo
tai jis jus paliko ar jūs ?
Nuostabus zodziai, butent siuo metu kaip tik tokiais ir vadovaujuosi as!
kokia cia meile kai verki daugiau nei sypsaisi?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
