Nežinau kodėl rašau čia, bet kol kas artimiem žmonėm to pasakot dar nenoriu, dar noriu tai pasilikti sau. Šiandien pasibaigė mano ilgametė draugystė.. Daug kartų buvo šnekėta apie skyrybas, bet aš buvau per silpna viską baigti, vis prašydavau taikytis, ir tai buvo didžiausia mano klaida, nes tas žmogus pradėjo nebebijoti prarasti.

Aš nežinau kodėl jis išėjo, galbūt yra kitas žmogus, o gal jo ir nėra. Mudu buvome susižadėję. Bet paskutiniu metu jis labai pasikeitė. Jei papasakočiau kaip supykęs jis manęs negerbė ir kokių žodžių išgirsdavau.. Bet viską atleisdavau, nes norėjau tikėti, kad tai pasikeis.

Viskas pradėjo griūti, kai jis paprasčiausiai pasidarė apatiškas man. Nors aš ir sergu, jam niekaip nepavyko rasti laiko aplankyti mane 4dienas. Net nepaskambindavo..

Pastoviai piktas irzlus, viskas jį vargindavo- aš ypač.

Šiandien atėjo ta diena, kai aš daugiau nebegaliu ir nebenoriu taip. Myliu jį labai, bet kas iš to, jei verkiu kasdien? jei jis man prišneka baisiausių žodžių… ir jo nejaudina, nei tai, kad man skaudu, jhis net nesupranta, ko aš čia imu į galvą..

Merginos, labai norėčiau patarimų kaip atrasti savyje jėgų ir ryžto eiti toliau.. kaip susilaikyti vėl po keleto dienų jam nepaskambinus ir neparašius? nes jis į tai, kad mudu nebebūsim kartu beveik nesureagavo.

Noriu pradėti naują etapą, kiekvieną patarimą priimsiu ir bandysiu įsisavinti.. noriu būt stipri