Nebeatpazistu jos. Ji tiesiog isejo.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki, pries beveik 3 menesius issiskyriau su mergina. ji mane paliko. jau tiek laiko praejo, o ja myliu vis taip pat, kaip ir anksciau. pykstu ant jos ir yra uz ka, nes per si laikotarpi per ja daug prisikentejau, taciau meluociau, jei sakyciau, kad jos nebemyliu. musu santykiai truko 11 menesiu. lyg stebukla laikau atsitiktinuma, kad budami klasiokai susipazinome tik po keliu menesiu… Vokietijoje! ja matau praktiskai kasdien, taciau jinai elgiasi su manimi kaip su nepazistamu. o deja as negaliu buti abejingas. visa laika vaikstau be nuotaikos, o ji sypsosi, juokiasi vos ne kiekviena akimirka. per visa musu santykiu laika mes patyreme daugybe, simtus nuostabiu akimirku, tiek juokemes iki nukritimo, tiek tylejome kai nei zodziu, nei veiksmu ne nereikedavo. prie savo draugu su ja elgiausi kaip su karaliene, rodziau, kad ji man svarbiausia, o ne kas kitas. skyriau jai visa savo demesi. draugus matydavau retai, bet man to ir nereikedavo, nes turejau ja- savo mylimaja, isklausytoja, patareja ir geriausia drauge.
Kai tik tapome pora, jinai paprase, kad aplinkiniai nezinotu apie mus ir as jai pritariau, taciau po poros menesiu musu santykiai tikrai buvo perauge i kita lygmeni ir todel mano nuomone pasikeite. norejau, kad visi zinotu, kad gyventume kaip visos poros, nieko neslepdami, taicau tylejau. tylejau del jos beveik metus. viena diena, kai galvojau, kaip stipriai ja myliu, gaunu nuo jos sms, kuriame ji raso, kad “sorry, bet musu santykiai eina vis prastyn ir nieko is ju gero nebus”. musu santykiai buvo dinamiski. mateme ir juodo, ir balto, taciau kiekviena sunkia akimirka zinojau, kad mano meile jai pastovesne uz bet ka. nebuvau idealus. buvau reiklus, kartais ikyredavau, klausinedavau daug, taciau ir nebuvau toks, kuris leistu savo merginai pavydet, ar rautis plaukus is minties, kad esu kazkur, kur butu daug pagundu. nei i draugo gimtadieni neidavau tusavot, jei jos nekviesdavo kartu. gal ir blogai padariau. per daug gerutis gal buvau…
Nuo tos dienos kai mane paliko, maniau, kad jinai dar gris, todel stengiausi ivaryt jai skausmo, nes pats jauciausi iskaudintas. linksminausi, taciau pasiduot pagundom taip ir nedrisau. negalejau, nes jauciausi isduosias savo jausmus jai. ji irgi linksminosi, netgi audringiau nei as. taciau po menesio nuo issiskyrimo supratau, kad jinai nebegris. nustojau linksmintis, nes puikiai zinojau, kad apgaudineju tik pats save. jauciuosi vienisas kompanijoje labiau, nei budamas vienas. man ne ko kito reikia, o tik jos… o ka ji daro vakarais, as jau seniai nebezinau.
tiesiog keista, kad po sitiek, kiek mes patyreme, po sitiek istartu “myliu”, ji nusprende viska uzbaigti… o blogiausia, kad jauciu, jog su kita nesijausciau toks laimingas, koks buvau su ja. ji man buvo pirmoji meile. ne susizavejimo ar aistros objektas, o meile. jei kada nors busiu su kita, tai nebebus taip nepaprasta ir tyra, kaip buvo su ja…
Viskas, ko norejau, tebuvo islieti jausmus. bet visgi, kaip gi as klydau…
oi. tikriausiai prie kompiuterio dienas leisdavau, kaip daugelis tuometinio amziaus vaikinu
zinoma ir nepriimciau, jei griztu is pareigos. netgi esu isitikines ir manau neklystu, jog gris tik tada, kai supras, ka reiskia draugauti su kitu vaikinu, po musu, dristu sakyti, rimtos draugystes. kiek zinau, ji jau i pasimatymus vaiksto. kad ir kaip is pradziu nuliudau, galvoju, jog tai gal tik priartins galutine sios istorijos baigti – jos nutarima.
Nebuvau as toks, kuris jei vien gerus zodzius sakydavo. Tekdavo ir paprotinti, ir pagirti. Uzpykdavau, kai ji rukydavo, nes mano nuomone merginai nedera gadinti savo jaunystes ir grozio sitaip. budavo ir kitu nesutarimu, kada likdavau kazkuo nepatenkintas. visada budavome atviri savo nuomone ar patarimais. neslepdavome vienas nuo kito kaip atrodome, ar kaip pasirodeme vienoj ar kitoj situacijoj.
Ji nebuvo mano pirmoji romantikos objektas, bet buvo pirmoji meile. ankstesni susizavejimai tebuvo menkos uzgaidos, o cia buvo kazkas rimta, tikra…
nenoriu buti be jos, taciau pasirinkimo tikriausiai nera. nesu toks, kuris persimestu ant kitos merginos vien is siekio uzmirsti praeitaja. deja galiu pasakyti tik tiek, jog praradau ta tikejima i ilgaamziskuma. abejoju, ar kuri nors butu tokia, kuri ivertintu ir dziaugtusi mano pastangom, stengdamasi lygiai tiek pat.
Blemba nu,aš suprantu apie ką tu kalbi ir man labai tavęs gaila. Prieš 3-4 metus,maždaug metus mane už nosies vedžiojo vienas vaikinas. Va ten tai buvo pirmoji meilė… Mes labai dažnai leisdavom laiką kartu,traukėm vienas kitą,su juo man būdavo įdomu tiesiog nieko neveikt. Bet tuo pat metu mane kankino žiauri depresija – jis niekad taip ir nepasiryžo “oficialiai” su manim draugaut,prie visų pasirodyt,bučiuodavomės tik kai būdavom pas mane,pas jį arba šiaip dviese. Nuo chebros nesislėpdavom,visi žinojo,kad tarp mūsų kažkas vyksta,tačiau niekas nesuprato,kodėl tas vaikinas taip elgiasi… Galų gale,taip,kaip stipriai aš jį mylėjau (?),taip pradėjau nekęst už visą tą laiką kai aš sėdėjau besikankindama nežinioj. Draugai net pastebėjo,kad mano apsirengimo stilius pasikeitė – nejučia pradėjau rengtis vien tamsiais rūbais. Pastebėjau tik tada,kai pradėjau sulaukt klausimų,ar kas nors mirė Žodžiu,mane išgydė du žmonės atsiradę po jo – mano ex,kuris iki gyvenimo galo liks mano sielos draugas,ir mano nuostabus dabartinis vaikinas,su kuriuo esu jau du metus kartu. Kita vertus,nesigailiu,kad mano gyvenime buvo tas šiknius – aš užsiauginau šarvą,sužinojau,ką reiškia jaustis visiškai aklai,valdomai kito žmogaus ir prisiekiu,gyvenime daugiau niekada taip niekas manęs už nosies nepavedžiotų – išmokau laikytis oriai ir išdidžiai. Moralas tame,kad turės praeit daug laiko,gal metai,gal daugiau. Bet praeis. Nors pati ir vėl turėčiau čia kur sau paprieštaraut,bet jau nebent į pm. Laikykis,labai noriu,kad pasijustum geriau,nes žinau,ką reiškia jaustis šūdinai. Jei ką,mano pm visada tau atviras
Tokius vaikinus kurie šitaip nuoširdžiai moka mylėt reikia saugot,tausot ir niekada nepaleist
sakai?.. ji irgi taip sake. todel man ir sunku tiketi zodziais
Sakau Pamatysi ji norės grįžt
as tuo beveik neabejoju, taciau nores tada, kai bus per velu. tik tada supras, ka padare. o dabar ji akla, susiroientavusi aplink save, manes nemato.
tik neuzsidaryk savyje,daugiau laiko buk su kitais,man norejosi buti vienai bet tai nera gerai nes tada ir prasideda mintys kas butu jei butu ir panasiai,uzsiimk megstama veikla
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
