Nebeliko man vietos po saule..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Žinau, kad ši tema gali susilaukti daug pasipiktinusių narių komentarų, kurios gyvena laimingą gyvenimą, arba priešingai , kurios gyvena daug blogesnį gyvenimą. Nenoriu nieko pykdyti ir iš karto siūlau aplenkti šią temą, jeigu neturit, ką pasakyti, nors, jaučiu, kad į mano prašymą tikrai nebus atsižvelgta. Nežinau net nuo ko pradėti. Dabar man 19 metų. Turėjau tikrai sunkią vaikystę. Ir ne mano “paaugliškomis akimis” sunkią, o tikrai labai sunkią ir sužeidusią mane. Nemanau, kad verta čia viešai plėstis, kas dėjosi vaikystėje. Tiesiog norėčiau išsipasakoti, kas slegia dabar. Išvažiavau studijuoti į kitą miestą, Studijos patinka, draugai/grupiokai/nauji pažįstami taip pat patinka. Atrodo, nebeturiu kuo skųstis. Bet viduj kažkas ne taip. Dažnai būna dienų, kai plyšte viskas plyšta viduj ir atrodo sprogsiu. Ir pastaruoju metu mane apėmęs žiauriai didelis beviltiškumas. Pastoviai būna liūdna, pikta, pradėjau jausti apatiją viskam. Nebenoriu matyti dienos šviesos, išlįsti su kuo nors prasiblašykti, norisi tik miegoti visą parą ar sėdėti saugiai pasislėpus po devyniom kaldrom. Bet pats baisiausias slegiantis jausmas, tai tas, kad “nerandu vietos po saule”. Namo dėl tam tikrų priežasčių , grįžtu laaaabai retai ( o namų, šeimos, mano gimtojo miesto ypatingai man trūksta..), o naujame mieste aš tokia nesava jaučiuosi. Negaliu įsipaišyti jame. Išvis, atrodo, nerandu vietos visame gyvenime. Kartais, tikrai nežinau , ką aš čia veikiu.. Ir aš tikrai nesiskundžiu ir šias sunkias savaites ar šiuos mėnesius tikrai nesėdėjau užsidariusi ir neverkšlenau. Bandžiau nuvyti tą bejėgiškumą, dariau tikrai daug ką, kas mane prablaškydavo. Dažnai stengiausi nebėgti, o kovoti. Bet dabar tarsi palūžau. Per sunku man stotis ir kovoti. Dar stengiuosi, dar kabinuosi, bet nežinau kiek tai tęsis. Nežinau , kaip išbristi iš šio liūno, o labai norėčiau, nes bijau dažnai savo minčių ar ketinimų.. Nežinau, kodėl rašau. Norėjau tik išsikalbėti, nes šiandien ypatingai didelis beviltiškumas apėmęs.. Ačiū, jei kas nors bent kokį paguodžiantį žodelį pasakys, ar tiesiog pabus šalia..
paskalbinkit i jaunimo linija ir pabandykite ten pasipasakot Jie savo srities specialistai Isklausys, tinkamai nukreips, ikveps
Mąsčiau ten skambinti, bet bijau. Esu kelis kartus paskambinus ir numetus ragelį. Nežinau net, ką sakyti jiems. Atrodo, visi žodžiai užstringa gerklėj. Bet gal reikės dar pabandyti. Bandyti, kol pavyks prakalbėti..
o ko bijot Jie juk ir yra, kad padetu ir isklausytu
Jie patys pradės pokalbį-skambinkit.
Ar atvykus gyventi i kita miesta labai pasikeite tavo mitybos iprociai, negu tai ka valgydavai namie?? Kaip sutari su kambariokais?? Galbut ne tie zmones aplink tave, arba vieta kur gyveni, ne idealiausia, truksta diegunies , motyvacijos kazkokios , entuziazmo , kai kazkas ko noretusi ignoruoji , ma tai tokie pamastymai. . Gal reiktu kur pabuti tarp bendraminciu, ir viskas atrodytu kitaip?
Su mityba tai labai nekažką. Numečiau ~10 kg.
Kambariokė ir aplinkiniai gyventojai labai superiniai. Tik dabar pradėjo erzinti, nes mane erzina viskas, kas šneka,juda ir kažką veikia..
O dėl bendraminčių. Hm. Nežinau, gali būti, jog tiesiog trūksta kažkokių kitokių žmonių šalia. Nesvarbu,kad man dabartiniai aplinkiniai patinka, bet galbūt man tiesiog trūksta kitokių žmonių? Nežinau, irgi apie tai mąstau. Atrodo, kad žmonių visai nesinori, be tiš kitos pusės,kaip ir trūksta kažko. Aaai nesuprantu..
O tai linijai bandysiu gal šiąnakt tada paskambint. :s
Bet šiaip nuo savęs galiu pasakyti, kad išsikalbėjimas – viena, tačiau tai, apie ką kalbi, labai panašu į depresijos simptomus. Nekonstatuoju, bet labai siūlau pasidomėti galimybe apsilankyti pas psichiatrą vaistukų. Jei skamba nemaloniai ar baisiai, tai pagalvok, kas skamba baisiau – keli mėnesiai antidepresantų ir psichologo konsultacijų ar savižudybė, apie kurią užsimeni. Sėkmės!
O šito nežinojau, kad galima rašyti. Ačiū! Būtinai parašysiu.
As manyciau del labai daug streso , kad susilpnejes tavo organizmas, nesu medike, bet tavo situacija labai primine mane, kai kuriais atvejais.. Vaikystej ypac nieko nenoredavau, miegot ir miegot, pajuode paakiai, jautri viskam, uzsidengdavau uzuolaidas ir man labai patikdavo diena nakti tokioj prieblandoj,… kol viena kart nenualpau po skiepu mokykloj , nes labai bijojau, nuvede pas daktarus ir diagnozavo mazakraujyste. Tada reikejo gert multivitaminus, valgyt mesyte ir maistua su vitaminu C, kad kraujas atsistatytu. Labai keista, nes valgydavom ta pati maista seimoj, bet mazakraujyste visad tik mane puldavo. Psichologu vaistai sakyciau niekiniai, jie tik prislopina zmogu, geriau ieskoti priezasciu kazkur giliau. Jei labai jautrus zmogeliukas esi, tai vengti stresiniu situaciju, nes jos labai greit issekina organizma. …
O tarp bendraminciu vien del to gerai pabut, nes nestresuoji taip daug ir daug dziugiu akimirku,nes gali kalbet apie viska , ir taip tarsi nepajauti kaip pradedi taisytis. Negu labai maloniu zmogeliuku, bet nera to rysio , kokio noretus, ir pavargsti greit. Na tai tokie pamastymai : / nezinau, mergyt. Saule milziniska, neimanoma , kad po ja vietos kazkam nebutu! : )
Kad jaustumeisi gerai naujoje vietoje, privalai atleisti visiems, ant kuriu pyksti, kas gadino tau gyvenima, taip pat ir sau ir paleisti visus praeitus seselius su visam. Kad butu paprasciau, pastoviai stebek savo emocijas, nuotaikas, kilus dideliam pykciui ar baimei (tam, kas trukdo gyventi DABAR) nusistatyk pradine priezasti, kodel iskilo tie jausmai, siek su praeities ivykiais – tada suseksi, kas slypi tavyje, bus lengviau suvokti ir save pacia, ir aplinka
Man tai pikta, kai nieko neišmanantis žmogus pradeda pasakoti apie tai, kaip vieni vaistai veikia, o kiti ne. Prašau, bobučių pasakų galima paklausyti kieme, dalinkitės savo patirtim ir nuomonėm, o ne kažkokiais iš oro nutėkštais pasakymais.
Beje, psichologai vaistų neišrašinėja – tam yra psichiatrai Ir dar beje, žmogų prislopina raminantieji, kurie yra tik vieni iš daugybės tipų vaistų, skiriamų psichikos ligoms gydyti.
Amen.
Ačiū, kas atsiliepė.
ingrik bandau dabar dirbti prie atleidimo visiems, kas mane skaudžiai nutėškę ant žemės buvo. Bet tai taip sunku. Buvo net tokia situacija, kad tikrai nuoširdžiai norėjau atleisti žmogui, kuris turbūt labiausiai sugadino mano gyvenimą. Sukaupiau pastangas, jėgas, norą, net stiprybę vėl išvysti tą žmogų ir vos tik jį pamačius vėl man smūgis… Bandau dabar kitiems atleisti. Supratau, kad nuo praeities nepabėgsiu, vienaip ar kitaip ji vilksis iš paskos. Gal dėl to taip ir jaučiuosi. Bandau susitaikyti su praeitimi, bet tai be galo sunku. Ačiū Jums, perskaičius Jūsų komentarą iškilo mintis, kad gal būtų šaunu kur nors rašytis, žymėtis ir stebėti savo nuotaikas, jų priežastis ir kovojimą su jomis.
Atsiprasau, tikrai nenorejau supykdyt. Tiesiog prisiminiau kelis zmogeliukus, kuriem vaistai padejo tik laikinai, kol veike, arba nepadejo visai, nes juos nustojus vartot viskas gryzdavo …
Aš esu dirbusi su žmonėm, kurie turi psichikos negalią, į mūsų įstaigą jie ateidavo susigrąžinti socialinius įgudžius, pamėginti grįžti į darbo rinką. Ir ten buvo žmonės, kurie be vaistų būtų kažką nužudę, nusižudę patys arba likę visiškai asocialiais dėl savo simptomų. Tai visad, visad man yra be proto pikta kai žmonės pasakoja, kad vaistai nepadeda, psichologai nepadeda, ir išvis tai geriausia tiesiog žolės parūkyt, nes ji atpalaiduoja ir mažina skausmą (šitaip man pasakojo vienas pažįstamas prieš keletą dienų)
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
