Nebeliko man vietos po saule..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Žinau, kad ši tema gali susilaukti daug pasipiktinusių narių komentarų, kurios gyvena laimingą gyvenimą, arba priešingai , kurios gyvena daug blogesnį gyvenimą. Nenoriu nieko pykdyti ir iš karto siūlau aplenkti šią temą, jeigu neturit, ką pasakyti, nors, jaučiu, kad į mano prašymą tikrai nebus atsižvelgta. Nežinau net nuo ko pradėti. Dabar man 19 metų. Turėjau tikrai sunkią vaikystę. Ir ne mano “paaugliškomis akimis” sunkią, o tikrai labai sunkią ir sužeidusią mane. Nemanau, kad verta čia viešai plėstis, kas dėjosi vaikystėje. Tiesiog norėčiau išsipasakoti, kas slegia dabar. Išvažiavau studijuoti į kitą miestą, Studijos patinka, draugai/grupiokai/nauji pažįstami taip pat patinka. Atrodo, nebeturiu kuo skųstis. Bet viduj kažkas ne taip. Dažnai būna dienų, kai plyšte viskas plyšta viduj ir atrodo sprogsiu. Ir pastaruoju metu mane apėmęs žiauriai didelis beviltiškumas. Pastoviai būna liūdna, pikta, pradėjau jausti apatiją viskam. Nebenoriu matyti dienos šviesos, išlįsti su kuo nors prasiblašykti, norisi tik miegoti visą parą ar sėdėti saugiai pasislėpus po devyniom kaldrom. Bet pats baisiausias slegiantis jausmas, tai tas, kad “nerandu vietos po saule”. Namo dėl tam tikrų priežasčių , grįžtu laaaabai retai ( o namų, šeimos, mano gimtojo miesto ypatingai man trūksta..), o naujame mieste aš tokia nesava jaučiuosi. Negaliu įsipaišyti jame. Išvis, atrodo, nerandu vietos visame gyvenime. Kartais, tikrai nežinau , ką aš čia veikiu.. Ir aš tikrai nesiskundžiu ir šias sunkias savaites ar šiuos mėnesius tikrai nesėdėjau užsidariusi ir neverkšlenau. Bandžiau nuvyti tą bejėgiškumą, dariau tikrai daug ką, kas mane prablaškydavo. Dažnai stengiausi nebėgti, o kovoti. Bet dabar tarsi palūžau. Per sunku man stotis ir kovoti. Dar stengiuosi, dar kabinuosi, bet nežinau kiek tai tęsis. Nežinau , kaip išbristi iš šio liūno, o labai norėčiau, nes bijau dažnai savo minčių ar ketinimų.. Nežinau, kodėl rašau. Norėjau tik išsikalbėti, nes šiandien ypatingai didelis beviltiškumas apėmęs.. Ačiū, jei kas nors bent kokį paguodžiantį žodelį pasakys, ar tiesiog pabus šalia..
Tik dabar pamačiau šį komentarą.
Ėjau pas psichologę, bet dabar jau trečia ar ketvirta savaitė , kaip “atmazinuosi” ir nebeeinu pas ją, nes nėra jokio noro matyt žmonių ir su jais kalbėti. Bet pažadėjau sau, kad pirmadienį jai paskambinsiu, o nuėjus papasakosiu, kad tiesiog dangsčiausi ir neėjau, būtent dėl tokios būsenos.
Siunčiu didelį ir drąsinu paskambint į “Jaunimo liniją”. Tau dabar reikia žmogaus, kuris neteistų, neklausinėtų, neskaudintų, neliūdintų, o tiesiog išklausytų. Tokį žmogų ten tikrai rasi – tada atsiras ir jėgų gyventi toliau.
Ačiū. Bandysiu šiandien tada perkopt per save ir pasiskambint.
Nauja vieta gal ir padeda, atpalaiduoja, bet retai turi gydomąjį poveikį
Norit laimingai gyventi reikia eiti sunkiuoju keliu eiti, reikia iš pradžių “viduje tvarką pasidaryti”, deja tas žmonių kovojimas dažnai krypties neturi, labai daug ko žmonės neįsisąmonina, nesupranta ką ir kodėl daro. Šiek tiek kažko patys nuo savęs nori paslėpti.
Siūlyčiau nueiti pas psichologą ir pabandyti terapiją ar konsultacijas, nes forume vargiai kažkas padės, ypatingai, nei tavo istorijos neišgirdus, nei tavęs nematant
Jaunimo linija teikia momentinę emocinę pagalbą,deją jie negydo ir giluminiai neišsprendžia žmogaus problemų, nes tai tik pokalbis telefonu. Prisiskambinti ir gali būti sunku, iš daugelio skambučių atsakomą vos į porą Bet šis variantas irgi geras, kai liūdna ir norisi su kažkuo pasikalbėti, tik nesitikėk labai daug iš vieno skambučio, nes vidinėms problemoms spręsti reikia daug daugiau laiko ir pastangų
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
