nebesitveriu savajame kailyje. noriu isnykt
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
niekad nemaniau, kad man cia teks tema kurti. visada paskaitineju, patariu kartais. ispeju, postas gali but ilgas, todel kas nores parasyt tupa komentara ar siaip, prasau, nedarykit to….
verkiu, sirdi plesia i visas puses, nezinau ka daryt. mintys nerislios gali buti, nepykite labai.
visu pirma, man 19 (vaikino neturejau). visalaik buvau siek tiek problematiska asmenybe, turiu pastoviai kovot su savim ir savo demonais, uzeina nesveikas vienisumo jausmas, panikos priepuoliai, depresija. siaip ne taip su tuo susitvarkydavau. buvo atsirades ir vaikinukas, su kuriuo pradejau bendraut. esu labai uzdara, tikru draugu turiu tik 1. nors megstu bendraut su aplinkiniis, taciau jiems atsivert negaliu. nejucim jam kazkaip atsiveriau vidumi savo, kas man ra labai sunku. pradejau tiketis kazko. pradejau jaustis normali. zinoma, paaiskejo, kad as esu tik ‘kazkas’ numusinet laikui. is tiesu jis vaikosi savo senos aistros, o mane prisimena gal kas antra, kas trecia diena. su uzuomina, kad noretu su manim sugult . (mano atsakymas zinoma yra ne)
zinau, kad jis absoliutus sudzius. naivutis toks, laukia jos, o tuo paciu sudas, nes mane…. pazemino. nesuprasdamas net pats, kokia man itaka padare.
beda ta, kad po viso sito sugrizo mano panikos priepuoliai. net dabar rasau , asaros rieda, sunku kvepuot. jauciuosi pazeminusi pati save, negaliu ziuret pati sau i akis, geda, kad galejau kazko tiketis. ziauriai gaila, kad del jo atstumiau ir kitus variantus. tiesiog rekti norisi, kokia as durna. nesitveriu savam kailyje, noriu kazkur isgaruot, pradingti. tiesiog nerandu vietos. jauciuos tokia depresuota. nezinau net, del ko as cia rasau, turbut tik pasityciosite is manes…… padekite. kaip susitvarkyti. kaip elgtis toliau. kaip nusiraminti. netgi fiziskai nebeturiu jegu, galva sukasi, noriu uzmigti, ir nebeatsikelti niekada.
Laikas viską gydo, žinau iš patirties. Vaikinas įskaudino, praėjo keli metai kol šiandien visiškai apie jį pamiršau:-)
aciu uz zodzius. as labai puikiai suprantu ka jus turite omeny, kitam sioje situacijoje irgi taip sakyciau. taciau koks tolimesnis tas veikmu planas? pasiust ji toli? o kas po to? ka daryti momentais, kai liudesys nevaldomas?
Aš nesuprantu tokių siuntimų nesiuntimų, nieko tas žmogus jums nenusikalto, kaip supratau nei melavo, nei apgaudinėjo, tiesiog neatsakė į jausmus taip, kaip Jums norėjosi. Siūlau tiesiog nebendrauti ir tiek. Susikoncentruokite į savo gyvenimą, ką galite padaryti pati, kad jis taptų kiek įmanoma mielesnis. Užsiimkite kažkokia mėgstama veikla (sportuokite, skaitykite knygas, žiūrėkite filmus, bendraukite su žmonėmis, eikite pasivaikščioti, gal traukia kokia savanorystė gyvūnėlių prieglaudose pvz.), jei tokios neturite, gal visąlaik norėjote kažko išmokti, gal galite užsirašykite į kokius kursus. Iš Jūsų pasisakymų supratau, kad ir su savimi padirbėti Jums ne pro šalį, nes jaučiasi, kad pati savęs nemylite. Tai pasilepinkite, pasidarykite kokias grožio procedūras, gal atnaujinkite spintą ar šukuoseną, nebūtina tam išleisti krūvos pinigų. Gal padėtų pakeisti aplinką (gal turite galimybę kur išvažiuoti) galima, kad ir savo kambarį pakeisti, persistatyti baldus, pasipuošti kažkaip (internete pilna idėjų) ir tikrai tereikia trupučio fantazijos ir noro. Aš nepažįstu Jūsų, sunku kažkaip konkrečiai patarti. O dėl to liūdesio momentų, na nežinau, galima leisti sau ir paliūdėti kažkiek, kai tikrai norisi, bet nereikia pasinerti į tą liūdesį. Geriausiai aišku tokiais atvejais prablaško bendravimas su šeimos nariais, draugėmis. Galų gale ir čia galima parašyti, čia 24/7 rasite kažką, kas norės pabendrauti.
jei nieko nesigauna, reiktų žiūrėti į ateitį, nes po kelių metų galit sutikt žmogų, kuris geresnis negu tas, kuris buvo
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
