Va taip, moteros, praradau šitą mielą ir saugų sužadėtinės statusą. Dar vakar nebūčiau numanius, kad ateis ir mano valanda kurti anoniminę temą širdies reikaluose.

Ne, neprimušė, neišdavė ir aš neišdaviau. Tiesiog net pačiai sunku atsitokėti kas prieš geras dvi valandas įvyko.

Kartu gyvenam beveik 5 metus, pusmetį susižadėję. Vakar vakare pradėjom linksmai kvailioti, šėlioti po namus. Neveltui vaikystei sakydavo, kad po daug juoko būna daug ašarų. Šelionės baigės tada, kai bandydamas išpurkšti mane nuo galvos iki kojų dvokiančiu kūno kvapikliu, užspeitė į kampą ir, tikrai skaudžiai, nors ir netyčia, užgavo. Atsiprašymo nesulaukiau, tiesiog išsiskirstėm po atskirus kambarius. Tada pasiutimo paimta tuo pačiu dvokalu supurškiau visus jo, didžiojo pedanto, rytdienos drabužius. O tada jau vyrui nebeatlaikė. Pradėjo ant manęs šaukt, aš atgal – taip ir nuėjom miegot susipykę kaip velniai, dar pagrasino, kad ryte pasigailėsiu. Aha, galvoju Dar atsigulus bandžiau prisiglaust, sakau: “Nesipykim..”. Iš jo išgirdau tik “Netrukdyk miegot.”.

O ryte prasidėjo cirkas. Pirmas kėlėsi į darbą, tai kiek galėdamas garsiau trankėsi po virtuvę, šnarino maišeliais, galiausiai visu garsu įsijungė youtubą. Atsikėliau ir išjungiau maršrutizatorių. Tuoj atbėgo teisybės ieškot ir pareiškė, kad, cituoju: “beje, leidžiu sau priminti, kad be kelių daiktų, visas maistas yra pirktas mano, tad prašom mano nevalgyti”. Tiesiog akys ant kaktos išlipo. Pasakiau, kad nekalbėtų nesąmonių, nes vėliau tik pačiam bus gėda, ir, kad maistas yra mūsų ir nereikia išsidirbinėt. Pradėjo šaukt, kad čia viskas jo. Mano rytiniams nervams to jau buvo per daug! Pradėjau jam į maišą kraut viską, kas po ranka, sakau neškis į darbą, kad nori. Tas su isterijom atėmė tą maišą, sugrūdo viską atgal į šaldytuvą. O tada metė: “gali pasiimti savo katę ir eikit kur norit, kad čia jūsų nė vieno daikto nebeliktų”. Keiksmažodžių nerašau. Ir čia ne naša raša statybininkas kalba, ne, čia skyriaus vadovas rodo kaip sužadėtinę myli. Aš į ašaras, visau bliaudama: tai pasiimk žiedą, pasiimk jei jau viską nori nutraukt! Tas toliau šaukia kokia aš ir šiokia ir anokia, kad galiu eit kur noriu. Paėmė mano telefoną, jo dovanotą, išlupo sim kortelę ir įsidėjo jį į rankinę, o žiedą liepė padėt į dėžutę ir jam į stalčių. Kol jis ardė telefoną, pačiupau jo mašinos raktelius, greit paslepiau. Manevras pavyko, telefoną visgi paslapčia pati atsiemiau, kol jis ieškojo raktelių. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad su keiksmais ir grasinimais atsiėmė raktelius, liepė nusimaut žiedą ir dingt. O tada man pagaliau daėjo, kad reikalai rimti ir dabar jau kelio atgal kaip ir nebėra. Jis trenkęs durim išėjo į darbą, o aš nebežinau ką ir daryt. Viskas truko maks. 15-20 min, o rezultatas štai koks.

Pačios matot, istorija tiesiog absurdiška – net negaliu niekam iš draugių pasipasakot. Iš jo charakterio žinau, kad vakare, kai grįšiu po darbo, jis atsileidęs tikrai nebus. Pas drauges prašytis į namus nenoriu. Ašaros liejas upeliais. Tiesiog nežinau. Nežinau ką daryt. Taikytis? Bet po tokių įvykių pačiai prašytis atgal?.. Skirtis? Bet realiai į skyrybas privedusio barnio priežastis absurdiška! Ar čia tik man taip atrodo?

Patarkit ką nors, merginos, nes per ašaras ir kelio į darbą nematysiu