Sveikos. Atėjo ir man sunkūs laikai žodžiu. turiu gerą draugą , pažįstami 4 metus. Paskutinius 2 metus jis man buvo vienas geriausių draugų. Aš jam daugiau pasakodavausi nei draugėms. Jis labai mokėjo patart, paaiškint, domėjosi kaip gyvenu, aš jam savo visus santykius su vaikinu pasakojaus ;D Kažkada pasikviečiau jį pas save pabaliavot dvese. buvomės, šnekėjomės, nieko nenujaučiau, bet jis mane pabučiavo. ir prasidėjo. Sakė kad aš graži jam labai, kad traukiu ir pan. Ir glaustės labai, if you know what i mean. taip kiekvieną savaitgalį kartu praleisdavom, gal kokius 6 savaitgalius.

Aš dėl jo išsiskyriau su savo vaikinu. Ne grynai dėl jo, ten jau seniai viskas pašliję buvo. Tai vat, kelis paskutinius kartus būnant mums kartu su juo, jis retoriškai sakė, kad gal mums reikėtų draugaut. Nu ir aišku aš įsisvajojau, nes jis yra labai protingas, taktiškas, jis kaip pana išklausinėja visko ir išklauso. dabar Jis ilgam išvarė užsienin, iki rudens, tai galvojau jo lauksiu. Kasdien susirašinėjam. Ir vieną dieną jis parašė, kad daug mąstė apie mus. Paklausiau ką sumąstė, ir pasakė, kad “As turbut neturiu jausmu tau tai man labai sunku butu vystyt musu santykius…” ir pridūrė, kad bijo įskaudinti mane.paklausė ką aš galvoju, tai pasakiau, kad turbūt nesvarbu, nes jis jau pasakė viską aiškiai ir aš negaliu nieko reikalauti. Dar pridūriau kad gal mums nereikėjo taip elgtis (susitikinėt, bučiuotis ir pan ) tai pritarė man. Nežinau. Aš miriau viduje Ir dabar viena būnu mieste, vaikiną palikau kaip ir, draugai visi išvarę namo, į užsienius (ne gimtajam mieste būnu). Dirbu dar, tai kiekviena diena tokia nyki, grįžtu iš darbo ir nedarau nieko. Dabar periodas, kai niekas neįdomu, nes suprantu, kad nebėra ko laukti, nes rudenį jis pas mane negrįš. IR labai gąsdina mintys, kai pagalvoju, kas mes dabar vienas kitam būsime.. Lyg ir draugai kaip anksčiau, bet žinau, kad labai pavydėsiu, jei jis kokią draugę susiras. Aišku, galėčiau aš dabar susirast arba pavaidint kad susiradau kažkokį draugelį ir jam tai pasakyt (mes VISKĄ pasakojam vienas kitam) ir pamatyti, ar pavydi ar ne. Bet čia jau kaip ir vaikų lygio žaidimai, ar ne..? Pasimetusi esu. O gal jo pasakymą, kad “negalim taip peršokti greit nuo draugystės iki poros” suprasti, jog turėtume dar daugiau laiko kartu praleisti, ta prasme, kad jis DAR nenori draugaut, nes nori daugiau pabūti su manim ir įsitikint dėl tikrumo? Patikėkit, tokioj depresijoj dabar sėdžiu

JEI KAS PERSKAITYSIT, TAI PARAŠYKIT KAŽKĄ Ačiū

Tiesiog pasakykit, ką darytumėt Jūs – bandytumėt jam sukelt pavydą ir išsiaiškint ar pavydi? Ar stengtumėtės bendraut kaip draugai, kaip anksčiau? Ar bandytumėt užkariaut jo širdį?