Neisbaigiančios ašaros
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas visoms. Noriu pasiguosti Maždaug prieš valandą atsisveikinau su savo meile, išvyksta pusei metų į užsienį. Negaliu nustoti graudintis, kadangi jis man – pirmas rimtas vaikinas, tikras sielos brolis, labai jį myliu… Visą tą laiką, kol dar buvom kartu, bet jau žinojom, kad tikrai išvyksta, abu labai liūdėjom. Vakar vakare važinėjom po miestą, suėmė mano ranką ir kokį gerą pusvalandį negalėjo nustoti verkti… Be galo sunku tokį vaizdą matyti, juolab, kai kartu mes – patys laimingiausi žmonės, žaidžiantys kaip vaikai, jaučiamės VISIŠKAI laisvai vienas prie kito. Guodžia ta mintis, jog darbo pasiūlymas geras, užsidirbs geram automobiliui, studijoms, Lietuvoje liko neblogo darbo vieta, todėl parsivežus pinigų, juos lengviau bus taupyti. Be to, laukti pusmečio galo esam pasiryžę, pasitikiu juo, todėl nekamuoja mintys apie išdavystes, pati tap pat neturiu nė minties to daryti. Tiesiog be galo sunku, atvykom kartu į naują miestą, toli nuo gimtojo, jis važiavo dėl manęs, dėl mano studijų, Įsikūrėm kartu, pirmi įspūdžiai naujame mieste patirti kartu. Neturiu čia draugių, artimų žmonių, likau viena… Yra grupiokių, su kuriomis tikrai neblogai sutariu, tačiau tai menkai mane guodžia. Beje, bijau miegoti naktimis viena. Nežinau, gal čia kokia trauma nuo vaikystės laikų, tačiau nuoširdžiai sakau, nežinau kaip man reikės priprasti mūsų bute miegoti vienai :\
Gal čia yra likimo draugių? Papasakokit apie santykius per atstumą, kaip sekėsi/sekasi, kiek laiko atskirai, kada susimatysit
nusiramink, mano draugas 6men gyveno uzsienyje, o as Lietuvoj, po puse metu gryzo, ir dabar jau metai kartu kai myli viska istveri, tad auksciau nosy
maniskis uzsienyje 4 metai , kartais as ji aplankau, o jis i lietuva i metus 2 kart atvaziuoja. tiesiog ipranti taip gyvent ir tiek. O pusmetis ne pats ilgiausias laiko tarpas. Tiesiog reik susirast veiklos kokios ar su draugais but ir tada viskas pasimirsta .
Buvome su vaikinu atskirai 3 menesius,is pradziu buvo begalo sunku,sunku mazia bendrauti.. sunku nematyti,nepasitikejau juo beje bet del to labai klydau.. istikruju jam grizus santykaii labai sutvirtejo,jis pasidare rupestingesnis ,demesingesnis,ir tas bendravimas tapo dar artimesnis nei buvo. Bendraudavome skype,fb,jis man paskambindavo po darbu ar laisva diena. Nesakau ,kad bus lengva,bet su laiku tikrai priprasi,galvok apie geriausia! Sekmes ir stiprybes
Užteks žliumbt kaip maža mergaitė, čia tik gėlytės palyginus kiek laiko kitiems tenka išsiskirt. Aš pati laukiau pusę metų, ir greitai tas laikas praėjo, nedepresavau. Gi nemirė žmogus, jazau.
neistikimybe garantuota! Bek kuo toliau nuo jo!
Kokia situacija panaši.
Maniškis irgi pusei metų buvo išvykęs. Nu pirmom dienom, savaitėm, tai kūkčiojau, o po to, kažkaip tas atstumas nebuvo labai didelė problema, kai viskas abiejų iniciatyvoj Už tat po to kokia laimė, kai grįžta.
DDD neistikimybe tu
puiki proga pasilinksmint, su draugem islekt kur, atsipalaiduot, skirti laiko sau, aaak… drugeliai neskraidys pilve amzinai, ziurekit gal kita karta dziaugsites, kad isvaziuoja
zmones i uzsieni vaziuoja dirbti, o ne romanu ieskoti
Aš jokiu būdu nelyginu tuo su mirtimi! Pati ir su juo kalbėdama pabrėžiau, kad žmonės tikrai dėl siaubingų dalykų verkia ir čia nėra didžiulė tragedija. Tačiau jautrus žmogus esu ir šiuo metu tai man – vienintelis dalykas, keliantis didelį liūdesį.
Nesigraužk taip…Pusė metų palyginus nėra baisiai daug, man bent jau greitai semestras praeina, kiti ir visam studijų laikotapiui išsiskiria. Svarbu palaikyti ryšį.
aik jau aik jau.
Tikiuosi čia nepavykęs sarkazmas, o ne bjaurios motėrėlės bandymas įkasti, kai ir taip sunku
prajuokino su ale neištikimybe išlauksi. iškart labai sunku, o po to lengviau. tik susirask veiklos daug, kad dieną nusivarytum nuo kojų, tai vakare į lovą krisi kaip užmušta ir nubusi tik ryte
motereles su barzda
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
