Labas visoms. Noriu pasiguosti Maždaug prieš valandą atsisveikinau su savo meile, išvyksta pusei metų į užsienį. Negaliu nustoti graudintis, kadangi jis man – pirmas rimtas vaikinas, tikras sielos brolis, labai jį myliu… Visą tą laiką, kol dar buvom kartu, bet jau žinojom, kad tikrai išvyksta, abu labai liūdėjom. Vakar vakare važinėjom po miestą, suėmė mano ranką ir kokį gerą pusvalandį negalėjo nustoti verkti… Be galo sunku tokį vaizdą matyti, juolab, kai kartu mes – patys laimingiausi žmonės, žaidžiantys kaip vaikai, jaučiamės VISIŠKAI laisvai vienas prie kito. Guodžia ta mintis, jog darbo pasiūlymas geras, užsidirbs geram automobiliui, studijoms, Lietuvoje liko neblogo darbo vieta, todėl parsivežus pinigų, juos lengviau bus taupyti. Be to, laukti pusmečio galo esam pasiryžę, pasitikiu juo, todėl nekamuoja mintys apie išdavystes, pati tap pat neturiu nė minties to daryti. Tiesiog be galo sunku, atvykom kartu į naują miestą, toli nuo gimtojo, jis važiavo dėl manęs, dėl mano studijų, Įsikūrėm kartu, pirmi įspūdžiai naujame mieste patirti kartu. Neturiu čia draugių, artimų žmonių, likau viena… Yra grupiokių, su kuriomis tikrai neblogai sutariu, tačiau tai menkai mane guodžia. Beje, bijau miegoti naktimis viena. Nežinau, gal čia kokia trauma nuo vaikystės laikų, tačiau nuoširdžiai sakau, nežinau kaip man reikės priprasti mūsų bute miegoti vienai :\

Gal čia yra likimo draugių? Papasakokit apie santykius per atstumą, kaip sekėsi/sekasi, kiek laiko atskirai, kada susimatysit