tai gal tu pradedi isimyleti jei viena momenta atrodo, kad myli, o kita jau abejoji… jei nori buti su juo, tai ir buk, neakcentuok nuolat, kad jis myli, o tu ne, tiesiog dziaukites kartu ir isileisk pas save jausmus.. o gal kokia savaite nesimatykit ar kazka pan.? Atmink, nera jau super lengva rasti gera mylinti zmogu, apsizlvalgyk kiek daug vienisu zmoniu tiek jaunu, tiek vyresniu… Zinoma, tu jauna, viskas pries akis ir t.t., bet visai nereikia daryti skubotu kardinaliu sprendimu, nes dar viskas gali stipriai apsiversti Pavzdziui, as pradzioje su savo vaikinu labai panasiai jauciausi ir vertinau ji taip kaip tu saviski, ir maniau, kad vargu, ar as ji isimylesiu ir ta visa jausmu painiava labai nervino… taigi galiausiai mes turejome keliu menesiu pertrauka, pertraukos metu jauciausi visai gerai, bet mes susitikome ir jau daugiau nebeissiskyreme ir supratau, kad as ji myliu taip pat kaip ir jis mane… na, tikrai atejo tas supratimas, kad ji myliu ir esu dekinga jam, kad jis mane susigrazino, nes dabar esame patys laimingiausi… teisingai sakoma, paleisk jei sugris, vadinas tavo, jei ne, tai niekada tavo ir nebuvo… na, kazkoks panasus pasakymas yra kita vertus, jus jau du metai kaip kartu ir tu nezinai del savo jausmu, o gal rutina uzgniauze viska, ar save varzai del jausmu, nes gal bijai likti iskaudinta, siaip daznai jausmus nesamoningai patys pasirenkame arba praleidziame sansus susieti savo gyvenima su tais zmonemis, su kuriais ir dera susieti, pasirenkame ne tuos zmones, todel ir netruksta nelaimingu zmoniu. Isiklausyk i save, ar tau gera buti su juo, ar jis tave traukia, ar tau malonu ji matyti, ar pasiilgsti, kaip jautiesi, kai pvz savaite jo nematai, ar nori jam ka nors mielo padaryti, ar noretum tokio vyro, ar jis tave pralinksmina, kaip jaustumeisi jei daugiau niekada jo nepamatytum…

O gal ir nebesutiksi.. aš galiu pasakyt, kad mano gyvenimo meilė jau seniai su kita.. Bet niekada dėl jo nieko nedariau ir tai buvo mano klaida, todėl dabar neturiu jokios teisės ir net minčių, ką nors daryt. Jei aš nemokėjau pakovot dėl mūsų, nors ji visad kovojo, tai dabar turiu, ką turiu .

P.S. Kaip bebūtų, aš jam linkiu laimės, nes ir aš jos nusipelniau

Man ta pati situacija. kad jis padarytu viska, o man vis kazko truksta bendravime su juo… taip pat sviesiai tiesiai tai pasakiau, kad jo nemyliu, bet jam nerupi.. yra kazkokie jausmai, bet labiausia esu pripratusi prie jo ir issiauklejusi ji ir taip pat nezinau, ka daryti toliau….

Bet is kitos puses, zinau viena mergina, kuriai buvo irgi tokia situacija. vienas vaikinas ja labai mylejo, saugojo, jie gan daug metu buvo kartu. o ji irgi ji mylejo, bet daug daug maziau ir tada ji susirado kita, dabartini savo vyra. ten buvo meile is pirmo zvilgsnio, aistra, drugeliai pilve ir panasiai bet dabar jau po gan daug metu kai susipyksta su savo vyru, ar kai mato jo minusus, daznai pagalvoja, koks gyvenimas butu buves su tuo pirmuoju, kuris ja tiek mylejo, rupinosi.. ir paverkia, ir domisi jo dabartiniu gyvenimu. zodziu vis tiek ant sirdies guli jai

MAn irgi va tas pats.. atrodo, kartais taip norėčiau laisva būt, bet tuo pačiu ir gaila jį palikt, bijau, kad gailėtis galiu.

sunku ysimyleti sunku pamilti ir myleti…. sunku paleisti..net nemylint

Kažkoks prisirišimas ir tiek, geriau ieškoti abipusės, aistringos meilės

Susitikinėdama su juo jau ir apgaudinėji save

Truputį Jūsų nuomonės prieštarauja viena kitai. Jeigu abu suprantat, kad norite būti kartu ir Jums tai gera, tai kokio velnio sakyti, kad neturite tam jėgų ar noro? Santykius reikia puoselėti, o ne galvoti, jog ateityje viskas savaime bus gerai…

Siūlau skirtis, lengviau abiems bus ir kažkada už šį sprendimą padėkosite net vienas kitam.

Kaip Raimonda sakė, turi būti abipusis nuolatinis prisirišimas ir artumo jutimas. Aistra..

normalu