as galvojau čia man vienai taip, pasirodo nemažai tokių….

Jei nemyli tai nebuk kartu,apsispresk ko nori ir nereikia vaikinui nervu gadint

Tas pats buvo, nemylėjau jo, bet buvo gaila palikti,nors bandžiau ne kartą. Tuo labiau, nežinojau, ar kada apskritai pamilsiu. Tad jį mylėjau kaip labai artimą draugą.

O kai pradėjom gyventi kartu, jaučiausi tokia nelaiminga, niekur nenorėdavau eiti, tik gulėti lovoje ir verkti, verkti…

Su manimi elgėsi gerai, tačiau aš jaučiausi tokia negraži, tik nesupratau, kodėl visa tai vyksta. Stresas dėl mokslų? Ne.

Dabar, kai jau gyvenu viena (skyrybos buvo sunkios, mane pačią paliko), jaučiuosi daug laimingesnė, nors ir nėra šalia žmogaus, kuris mane myli. Ilgainiui tai tapo kalėjimu, o dabar viskas kitaip.

Ir jam turbūt visos begalinės meilės dingo.

Tai va, jei vienpusė meilė yra, manau, čia dar ne likimo skirtas žmogus.

visko net nereikėjo perskaityt- jūs anksčiau ar vėliau išsiskirsit…turėjau aš tokią pat istoriją, keturis metus draugavome, kol galiausiai palikau..vakar būtų buvusios mūsų sukaktuvės, taigi pasiūliau susitikti…ir dabar jis man atrodo toks pats artimas kaip visada, nors nesimatėme visą vasarą.. labai liūdnes, nes tikriausiai artimesnio žmogaus neturėsiu, BET jeigu negaliu jam skirti tikros meilės, kodėl turėčiau apgaugynėti ir save ir jį..

Tikroje Jūsų vadinamoje meilėje iš tikrųjų drugeliai skraido. Tai patiriu kasdien. Ir nebe pirmus metus.

O jei neskraido drugeliai, naiviai netikėkite, kad jie atskris. Nebijokite naudotis galimybėmis keistis, kaip kažkas sakė, kol jaunos esat ir galite rizikuoti

arba suprantam kai tik prarandam zmogu

As tai cia zinok kalbu is savo patirties viska. Pries pusantru metu issiskyriau su vaikinu del tokios pat situacijos. Buvom draugave 3 metus su virs. Pajauciau, kad jau viskas, nebegaliu, riek kazko kito ir pan. Viska nutraukiau. Poto karts nuo karto susirasydavom, bet taip siaip , kaip draugai, su gimtadieniu pasveikindavom ir viskas. Zinau kad jis kentejo labai labai. Bet buvau kategoriska tuo klausimu, sakydavau : is senu kiausiniu skanios kiausinienes neiskepsi. Tuo metu kai buvau laisva sutikau pora vaikinu, uzsienieciu irgi, kur ale su jais tikrai turetu ir aistra atsirast ir bla bla, bet rimciau negu buckis niekas neperaugo., NES man sunku prisileisti, buvau su vaikinu ilgai, pazinojau ji, jis mane, todel bijojau gal nusivilti, na zodiu neiko rimto nepradejau. Ir kulminacija yra ta, kad neseniai pati pradejau rasyt savo ex, na pradzioj kaip sekasi, kas naujo ir t.t veliau susitikome ir dabar kaaaa, noriu but su juo, laukiu kol atvaziuos, laukkiu skambuvcio ar sms, kaip sakoma pati medzioju. Nors dabar abu bijome skubeti ir santykiu neireminome. Tiesiog buna kartu , nes gera. Niekas net nezino, kad mes vel bendraujame. Toliau ziuresim, kaip iseis, bet dabar yra labai gerai. Man atrodo mano situacija yra tokia pat kaip tavo dabartine, tik tu esi tokioj vietoj, kaip as buvau pries 2 metus ( ir amzius atitinka) . Zodziu sekmes tau apsispresti. Bet padariu, daryk kazka, o ne vien kalbet. Bus abiem geriau. Maziau abu kankinsites. Sekkkmesss!!!

jau geriau kai tave myli, nei kai tu myli, jeigu neiseina taip kad vienas kita myletumet )

Liūdna, kai kitas žmogus šalia lyg atsarginis variantas, nuo vienatvės, iš prisirišimo, pripratimo ar pan. Dėl vaikų, materialinių dalykų ir pan. Sau ir visiems linkėčiau žmogaus šalia, su kuriuo būtum negalvojant kas bus rytoj, džiaugiantis kiekviena akimirka praleista kartu, dėkojant gyvenimui ar likimui, kad buvo lemta tokį žmogų sutikti. Todėl manau , jei tokio žmogaus šalia nėra, o yra šalia kitas žmogus, savo svajonėse vistiek lauki to žmogaus, ramini save, kad gal nepastebėjai, prasilenkei, nesutikai, nepažinai. Gal paprasčiausiai pasiklydai, o gal dėl kažkokių aplinkybių jis negimė, taip buvo lemta . Nežinau, ar gerai, kai žmogus šalia morališkai tave spaudžia, graudina, ir t.t. Metams bėgant atstumas tarp tokių žmonių tik didėja, ir jei gyvena jie kartu, gyvena kiekvienas savo, o ne bendrą gyvenimą. Apsispręsti visuomet sunku. Suteikti kitam galimybę – manau verta. Išsiskirt trumpam – gal irgi variantas, bet abipusiu susitarimu, be pykčio, tik norint išsiaiškinti ką iš tikrųjų vienas kitam reiškiate.

skaitau,ir nuo pirmu pasakymu, matau,kad mergina neisilakscius, cia ne kazkokia bloga prasme, tau idomu,ka galetum pajust su kitais, bet bijai, kad kiti, nesokines pagal tavo lazdele, nekeliaklupsciaus

Taviskiui truksta vyriskumo, tu tuo naudojies, bet tuo paciu nepatenkinta

Laikas tik parodys, pabukit atskirai…

cia kaip tas posakis, sunku nesti,bet gaila kitai palikti..

Pasakysiu kaip man buvo. Visuomet santykiuose žinodavau, jog mane myli labiau nei aš. Tačiau labai stengdavausi ir tą kitą žmogų pamilti, deja, labai greit pavargdavau nuo tų pastangų ir tuomet labai dažnai pradėdavo lankyti mintys apie išsiskyrimą. Paskutiniai mano santykiai buvo tokie, kad visi laikė mus idealia pora, nes labai daug bendrų interesų sutapo, patiko tie patys dalykai ir šiaip jis tikrai buvo nuostabus žmogus, apie kurį ir dabar negalėčiau pasakyti nieko blogo, tačiau ne man. Kadangi vis dažniau galvodavau apie skyrybas, o ne apie buvimą kartu, ir galiausiai buvimas kartu pradėjo taip varginti, kad net nesinorėdavo jog tas žmogus liestųsi prie manęs, nusprendžiau viską užbaigti. Taip, iš pradžių siūliau padaryti pertrauką, tačiau jis nesutiko, prašė pabandyti gyventi kartu, o tokia mintis man iš viso buvo nepakeliama, tai pasukom skirtingais keliais ir jo iniciatyva iš viso nebendraujame jau daugiau kaip metai. Tiesa yra ta, kad man labai palengvėjo. Nė vienos akimirkos iki dabar nesigailėjau, kad mes išsiskyrėme. Žinau, kad jam buvo labai sunku, kad labai jį įskaudinau, tačiau tokia jau esu, jeigu man negerai, aš išeinu.

Dabar situacija visiškai priešinga. Turiu žmogų, su kuriuo jaučiuosi labai laiminga, mylim vienas kitą be galo ir labai stengiamės dėl mūsų santykių. Su juo jaučiuosi nuostabiai, tai vienintelis žmogus kurį įsivaizduoju šalia savęs, kai mastau apie ateitį (ankščiau įsivaizduodama save po 5 metų, niekada nematydavau antros pusės), su juo noriu visko kas ankščiau atrodė atstumiančiai: gyvenimas kartu, santuoka, vaikai, netgi buitis ir rutina, aš jos trokštu, bet tik su juo. Žinau tik viena, aš myliu ir esu mylima. Galiausiai, jei kyla klausimas ar tai meilė, turbūt tai nėra meilė. O jis pats sako, jog ankščiau galvojo kad myli, tačiau tik su manim suprato ką iš tikrųjų reiškia mylėti.

Manau, kiekvieno atvejis yra skirtingas ir niekas niekada nesupras kas vyksta tarp dviejų žmonių tik jie patys. Jei esate nelaiminga, turite kažką keisti. Esate jauna ir galite sau leisti suklysti (turiu mintyje išsiskyrimą su draugu), jūsų niekas nelaiko, esate atsakinga tik už save. Bet kokiu atveju kažką daryti yra geriau nei nedaryti nieko.

As kaip autore viena kart tikrai mylejau zmogu,kuris mane paliko,ir dabar esu su kitu zmogumi kaip autore pasakoja ir man tas pats yra,viena diena myliu kita diena kazkas ne taip,taciau zinau jog tokiu kaip jis reta ir zinau jog pati pasikeiciau per ta isiskyrima,zinau jog daugiau nieko taip nemylesiu,tiesiog gera su zmogumi ir busiu su juo,man su juo tik gera turit daug benrdo,manau su laiku priprasiu isvis buti tik su juo. ir nemanau jog ten buna meileje kaip visi isivaizdzioja drugeliai skraido meile susideda po biskiuka ir gerumo ,bendravimo ir t.t.