Gerą dieną. Anonimas dėl suprantamų priežasčių. Bendrauju labai trumpai su vienu vaikinu, mus skiria atstumas. Abu esame užsienyje, abu lietuviai. Jis pasiūlė savaitgaliui pas jį atskristi, susipažinti, praleisti laiko. Bendraujasi su juo labai lengvai, nėra jokios įtampos ar galvojimo ką parašyti, pagalvojau, kad gal tai puiki proga susipažinti su žmogum, pakeisti aplinką trumpam. Nutariau skristi. Bilietus į abi puses apmokėjo jis. Turiu išskristi šį penktadienį, o sekmadienį grįžti. Nuo vakar sėdžiu paskendusi mintyse ir galvoju ar nesuklydau. Giminaičiai į tai sureagavo pakankamai tolerantiškai, bet nesiliauja mėtyti juokelius apie prekybą žmonėmis, prievartą ir t. t. Jaučiu, kad tos mintys užvaldė ir mane. Žiauriai bijau, atrodo nebegrįšiu sveika ir gyva, jeigu nesukapos gabalais, tai uždarys ir išprievartaus. Normalus noras susipažinti virto stresu ir paranoja. Su juo ir toliau susirašom, klausė ar patinka krepšinis, šeštadienį rodys, sakiau, kad galėsim pažiūrėti, planuoja kaip praleisim savaitgalį, kur nuvažiuosim, ką apžiūrėsim. Paminėjau, kad netoliese gyvena pažįstami, tai pasisiūlė nuvežti pas juos pabūti, pasilabinti. Žodžiu jokių perdėtų pažadų apie aukso kalnus, jokių įtartinų frazių iš jo nėra, elgiasi normaliai. O aš baigiu nuo proto nušokti. Padiskutuokim.

P.S. bilietus į abi puses turiu su savimi.

P.P.S. metų man 26, jam 28.