Anonimas, nes gėda. Žodžiu, pabandysiu nupasakot kaip kas yra.. Gal kas padėsit. draugauju su vaikinu jau ilgai, ir nuo šio rugsėjo jis mokysis, o aš dirbsiu. Iki tol 5 metus mokėmės kartu. Bėdų nebuvo.. Bet dabar vos tik man pagalvojus, kad jis kažkur bus vienas, net silpna pasidaro.. Nepasitikiu, negaliu. Man atrodo, jog jį iš karto nukabins kas nors. Pats yra charizmatiškas, mėgstantis su visais bendraut, pritraukiantis, pasitikintis savim.. Na aš visko prisisvaigus jau, kaip jam iš karto pradės patikt kitos, kaip paliks dėl kitos. Aš tiesiog nebegaliu. Naktim tokius košmarus dėl to sapnuoju, kad atsibudus dar ilgai reikia gulėt kol atsigausiu.. Tačiau tam nepasitikėjimui, mano galva, yra priežastis. Bent jau nepasitikiu juo tikrai dėl to, dėl praeities, negaliu pamiršt.. Kai buvom išdraugavę 3 metus, jis išėjo pas kitą.. Prisiekinėjo man amžinas meiles, o staiga dingo. Atvariau pas jį į namus, pasakė kad yra kita, kad ji jam tobula, geriausia ir t.t. NET PATS PASAKYT TO NESUGEBĖJO, REIKĖJO PRIREMT PRIE SIENOS. GI LENGVIAU DINGT… Jo žodžiais, jis norėjo, kad aš įprasčiau būt be jo, o tada atseit būtų pasakęs. Išsiskyrėm. Mėnesį miriau. Jis man buvo viskas. Su kiekviena diena darėsi vis sunkiau. Pakentėjau, pakovojau- po 3mėn. susitaikėm. To net atsimint nenoriu. Bet… Visur eidavo vienas, na išvis nelaikiau, tik džiaugiaus kad jis vėl su manim.. Ir prasidėjo.. Per 9mėn. nuo to, jam patiko gal 5 naujos merginos.. Na, su jom nieko neišeidavo, pabendraudavo, pradėdavo nebepatikt, ir baigdavosi.. O aš tiek viduj prisikentėjau, kad dar drebu prisiminus..

Pamenu, sėdžiu kažkada jo skype, ir skaitau gyvą susirašinėjimą su viena mergina.. Jo žodžiai “kas sakė kad (aš) mano mergina?”, “aš ją pasiųsiu” ir t.t. Na, mano laimei, man pavykdavo jas nugalėt. Stebėdavau visus susirašinėjimus iš šalies, nieko jam nesakius, darydavau išvadas, mąstydavau kaip būt geresne už jas, kaip “pralenkt”.. Pasiteisino tai. Bendravimų, susižavėjimų “iš lempos” nebeliko. Po 3mėn. pasipiršo. Nuo to iki dabar praėjo metai.. Žinau, tai praeitis, BET aš niekada nieko nepamirštu. Negaliu. Važiuoja vienas autobusu, ir man iš karto vaizdas kaip jis pažindinasi su kita. Na bet taip buvo tada seniai.. Susipažino su mergina stotelėj.. Ir kaip pasitikėt tokiu žmogum? Jei žinau, kad jis gali susižavėt ir vos ne įsimylėt (nes jam tikrai galva susisuka iškart) per sekundę.. Mane įsimylėjo iš VIENO ŽODŽIO.. Na ir ką jūs man patartumėt? Taip, aš visiškai juo nepasitikiu, ir nemanau kad verta pradėt pasitikėt. Bet ištisai klausinėdama ar nieko nebuvo ir t.t., žlugdau iš vidaus tiek save, tiek nervinu jį. Bet kitaip negaliu. Jis vos man ne atsiskaitinėja jau.. Nežinau ką daryt, padėkit.. Tikrai jau jaučiu, kad nebegerai man.. Jei negaliu atsipalaiduot, kai jis kažkur vienas? Ką čia atsipalaiduot, aš net nusiramint negaliu, man vos ne paranoja prasideda.. Jau geriau jį lydėsiu iki bet kur, kad tik vienas nebūtų.. Padėkit… Ar čia geriausia būtų palikt ir tiek? Nes nemanau, kad juo pasitikėt pradėsiu kada nors, nuoširdžiai.

P.S. Nepaminėjau, kad aš jį žiauriai myliu. Nesveikai. Sakyčiau čia ta priklausomybė nuo meilės, nuo jo. Tiek kiek iškentėjau tada, nedvejodama kentėčiau ir dabar, bet.. AŠ TO NENORIU, TAI PER SUNKU… Beje, gali pasirodyt, kad esu visko klausanti ir valdoma moteris, bet tikrai ne, gyvenime nedarau ką jis sako, labiau net jis manęs klauso. Na apskritai be šitų mano nesąmonių santykiai dabar jau būtų idealūs.