Neprivalau ju myleti nes jie nemyli manes
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Jauciuosi emociskai suzlugdyta.
Niekada neturejau problemu nei su alkoholiu nei cigaretem,visada laiku gryzdavau namo,gerai mokiausi ir nebendravau su netinkamais zmonemis.Bet tevams vistiek esu nasta.Kaip jie sako “gyvenimo klaida” kiekviena diena girdziu ivairiausius zodzius is ju lupu,tai taip nezmoniskai skaudina. Ir nors stengiesi negirdeti,tai tiesiog neimanoma. Neuzilgo bus metai kaip esame patalpinti socialines rizikos grupeje,bus sprendziama apie manes paemima is tevu ir perkelima i globos namus.Giminaiciu kurie galetu perimti mano globa neturiu.O i vaiku namus nenoriu ne uz ka…Teko susidurti su vaiku namu vaikais,jie ziaurus.Visi iki vieno.Todel net nenoriu galvoti apie tai kad ten reiketu isikelti.Nuo ryto tik ir girdziu kaip tevai krykstauja ir vis kartoja kad jie sutiks su siomis salygomis ir be jokio skausmo mane atiduos.Broliu sesiu neturiu,su antru vaiku mama padare aborta.As tiesiog nebegaliu gyventi su tokiu skausmu,kiekviena diena pabusti nuo klyksmu ir nesuprasti kas vyksta.Abu jie nekencia vienas kito,bet kai reikia kovoti pries mane abu susivienija.Kovoti?Net nezinau kodel.Niekada nebuvau problematiska.Niekada nereikalavau pinigu ar panasiai.Bijodavau,sutikdavau su viskuo ka jie sako.As tiesiog pervargau sitaip kenteti.
Zinau kad viskas atrodo lyg is fantastikos ir paciai skaitant susodaro ispudis kaip filmo,bet tema tikrai tikra ir as tiesiog noriu sulaukti jusu komenraru ar patarimu kaip su tuo gyventi.Esu nepilnamete,iki jos dar keletas metu.Nebezinau ka daryti,jauciuos aklaveteje…
***
Nezinau kaip anonimiskai atsakyti komentaru tad pratesiu sicia,einu i vaiku dienos centra,ten praleidziu nemazai laiko,bet vistiek gyventi reikia.Tevai beveik negeria.Esu pati is Klaipedos,istojau siais metais i gimnazija,salia mano namu yra tiek laikinosios globos namai tiek vaiku namai,zinau ir vaiku sos kaimus,bet priezastis kodel nenoriu i ne viena siu vietu tai yra tai kad ne karta teko susidurti su vaiku namu ir panasiai vaikais,nuo kuriu karta teko net nukenteti.Kiekviena diena matau kaip jie elgiasi,visad nuziurineja ir sunku praeiti nes tiesiog bijau.Pazystu panele kuri ten patekusi buvo isprievartauta.Bent jau siuose vaiku namuose vaikai visai nepriziurimi,jie gauna daug ir daro ka nori,tad baisu jog nukentesiu.Be to…Atrodo lengva sneketi-vaiku namuose bus geriau…As net pagalvoti apie tai nenoriu.Skauda sirdi be proto kad privalu scarstyti sias galimybes…Labiausiai bijau jog nepalusciau kaip anakart.Esu bandziusi nusizudyti.
Autore, eik į globos namus ir stok į profesinę mokyklą kur kitam mieste, kad gautum bendrabutį. Išloši dvigubai – nereikės gyvent su tėvais ir ten, kur nenori, o kai sueis 18 m. kaip globos namų auklėtinė turėtum gaut 5 ar 6 tūkst. gyvenimo pradžiai (nežinau tiksliai kiek ten gauna pilnamečiai, bet tikrai gauna). O į profesines mokyklas nereikia neigiamai žiūrėti – dabar žmonės jau turėdami aukštuosius išsilavinimus vistiek paskui stoja į profkes, kad gautų specialybę. Aš irgi taip žadu daryt
O kai stosi į kolegiją ar univerą – visiškai jokio skirtumo ar gimnaziją baigei ar profkę – egzaminus tuos pačius visi laiko, o įstojimas priklauso tik nuo jų rezultatų.
Labai gaila tavęs. Galėčiau tik patarti kaip nors sulaukti pilnametystės ir tada jau nereikės nei į globos namus ar gyventi su tėvais. Arba kaip rašė narė eit į globos namus, stot į profesinę mokyklą, gaut bendrabutį ir pradėti savarankišką gyvenimą… O gal vis tik atsirastų kokie giminaičiai, kurie galėtų tave pagloboti? Pasiūlyk mainais už tai dirbti darbus ir pan. gal kas atsirastų?
Autore, užjaučiu tave , žinau ką jauti, nes pati augau panašiomis aplinkybėmis. Todėl išdrįsiu teigti, kad ištverti iki savarankiško gyvenimo įmanoma. Nuolat sau primink, kad tai laikina ir vis artėja šio košmaro pabaiga – tai padeda nepalūžti. Stenkis ignoruoti tėvų žodžius, įprask laikyti juos tuščia vieta – to galima išmokti. Ryžtingai ieškok išeities (gera pasiūlyta mintis – mokymo įstaiga su bendrabučiu), klausk, domėkis, nenuleisk rankų ir išeitis atsiras. Jei jausi, kad jau palūžai ir ima blogi ketinimai – tik nepasilik viena, skambink kam nors, rašyk ar susitik. Ir atmink, kad dažnai tokio likimo žmonių antroji gyvenimo pusė sukūrus savo (tikrąją) šeimą būna labai labai laiminga, tau verta dėl to kovoti
Jei galėčiau kuo padėti rašyk į AŽ
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
