nėra motyvacijos dirbti ir uždirbti
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Dažnai pagalvoju kaip gerai, kad baudžiavos laikai jau praėję… Bet ar tikrai? Baisu darosi, kai suvokiu, jog dabar tiesiog patys pasirenkam kam vergauti. Galim išsirinkti mažiausią blogybę. Aš neturiu jokių ambicijų, todėl visai neturiu motyvacijos dirbti. Dėl to jaučiuosi truputį nenormali ir bandau ieškoti priežasčių pradėti dirbti. Suvedu į google paiešką klausimą kaip motyvuotis ir še man primeta krūvą straipsnių iš psichologijos žurnalų bei žmonių blogų. Matau, kad didžiausia motyvacija yra pinigai. Bet aš nenoriu uždirbti, nenoriu turėti pinigų, kad ką nors nusipirkčiau ar pakeliaučiau, nenoriu nei pasipuošti, nei turėti didesnį būstą. Esu dirbus krūvą nekvalifikuotų darbų, po kurių grįždavau pervargus, neturėdama jėgų nei susitvarkyti, nei deramai pavalgyti, nei užsiimti mėgstama veikla. Gyvenimas būdavo grynai vien darbas – namai. Nenoriu šitaip. Pagalvojau, koks skirtumas, jei uždirbu tik tam, kad išgyvenčiau, o gyvenu, kad atsikėlus vėl eičiau dirbti, tam, kad išgyvenčiau, kodėl tuomet man nedirbti kokiems nors žmonėms už maistą ir pastogę? Gal tuomet liktų daugiau laiko sau, gal nebūčiau tokia pavargus. Bet ir tai neišdegė. Atlieku buities darbus ir pervargstu kol viską susitvarksu. Atrodo, turiu viską, bet kartu ir nieko.
Nežinau, sakoma, išsipasakojimas padeda, todėl ir parašiau. Gal kas nors padidalinsite savo gyvenimiškomis įžvalgomis.
Aš tikiuosi, kad taip yra kol aš jauna, kol man tik 23 ir kad laikui bėgant atrasiu, tai kas mane motyvuoja, kas žavi, dėl ko verta gyvent ir tokį darbą, kurį mylėčiau.. Gaila, kad dabar susidūrus su sunkumais, noriu viską mest ir bėgt, gyvent po kaldra ir nieko nedaryt, bet žinau, kad taip negalima, todėl dirbu per prievartą, per nenorą, per nepasitikėjimą savim…
Skaiciau apie viena mergina, kuri turejo gera darba ir gera buta Vilniuje, tada pavargo nuo viso to vergavimo, mete darba, ir issikrauste gyventi i kaima
O siaip suprantu Jus, bet manau cia daugiau problema tame, kad galbut darbas neatnesa malonumo? Atradus mylima darba maziau pavargtumete, juk dazniausiai pavargstam psichologiskai.
o ar butu imanoma pakeisti darba i paprastesni, kuris reikalauj nedaug dirbti bet uztat maziau uzsidirbtum. na dar turetum daugiau laiko sau. gal pailsesius vel atsiras motyvacija.
Mano amžius tas pats. Gal priklausome kartai Y. O gal tik ieškau kaip pateisinti kitų akimis matomą tinginystę.
Atrido būtų įkvepianti istorija būtų smagu pabėgti į kaimą.
“Esu dirbus krūvą nekvalifikuotų darbų, po kurių grįždavau pervargus, neturėdama jėgų nei susitvarkyti, nei deramai pavalgyti, nei užsiimti mėgstama veikla.” Taigi pati rašot, kad norit deramai pavalgyt, užsiimti mėgstama veikla. Ar jums tam užtenka minimalių pajamų? Jeigu taip (ir dar lieka, nes jūs nieko daugiau nenorite), tai susimažinkit darbo krūvį ir užteks jums ir laiko, ir pinigų savo minimaliems poreikiams patenkinti.
Ieškokit darbo pagal tai ką mėgstate, jei darbas bus mylimas, tai jį dirbdamos netaip pavargsit ir išvis darbas teiks malonumą
Jei turit laisvo laiko išnaudokit hobiams, jei jų neturit pradėkit ieškot
Jei galit sau leisti pasilepinkit savaitgalį spa ar šeip papramogaukit su šeima ar draugais
Bent aš tai per savo trumpą gyvenimą supratau, kad didžiausia bėda yra nežinot ko nori. O kai nežinai ko nori, tai ir kyla įvairios problemos…
pm !
Va va. Kuo būt užaugus, kai jau užaugai
@sraige33 bloga ir zinoti,ko nori,bet del allinkybiu to nepasiekti,net siekiant. Arba geriausiu tai gal o bet taciau bus po 10 metu.
blogiausiu atveju pasivaiksciokite po dideles maisto, drabuziu parduotuves, internete paskaitinekite siulomu kelioniu aprasymus, o tada ir mokomu specialybiu aprasymus.. gal suzinojus kokiu specialybiu buna jus kazkokia susirasit sau ir pradesite studijuoti, arba pamacius kiek visko galima nusipirkti, pamatyt uz pinigus, jus noresite siekti daugiau uzdirbti.
kažkaip pati sau prieštaraujat.. juk gerai užsidirbę galit palikt nemylimą darbą ir veikt kas patinka.
autore, gal tai depresijos požymis?
Ačiū už įžvalgas.
Dar pati perskaičiau ką parašiau ir tikrai vietomis atrodo, kad prieštarauju. Kai dirbau pajamų pakakdavl tiems minimaliems poreikiams, bet nelikdavo daug. Taupydavau, kad galėčiau artimiems nupirkti dovanas švenčių laikotarpiu. Pagalvojus, reikėtų dirbti tam, kad galėčiau padėti tėvams senatvėje, vis tiek sirgs, kažkada mirs, kitaip nebūna. Bet ir vėl, kažkodėl nesiimu nieko, nedirbu ir netaupau ateičiai.
Turiu ir pomėgių, ir hobių, bet man baisu, kad po visų darbų nebelieka jėgų nei saviraiškai, nei normalaus maisto paruošimui ir tik jaučiu kaip pamažu degraduoju.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
