Dažnai pagalvoju kaip gerai, kad baudžiavos laikai jau praėję… Bet ar tikrai? Baisu darosi, kai suvokiu, jog dabar tiesiog patys pasirenkam kam vergauti. Galim išsirinkti mažiausią blogybę. Aš neturiu jokių ambicijų, todėl visai neturiu motyvacijos dirbti. Dėl to jaučiuosi truputį nenormali ir bandau ieškoti priežasčių pradėti dirbti. Suvedu į google paiešką klausimą kaip motyvuotis ir še man primeta krūvą straipsnių iš psichologijos žurnalų bei žmonių blogų. Matau, kad didžiausia motyvacija yra pinigai. Bet aš nenoriu uždirbti, nenoriu turėti pinigų, kad ką nors nusipirkčiau ar pakeliaučiau, nenoriu nei pasipuošti, nei turėti didesnį būstą. Esu dirbus krūvą nekvalifikuotų darbų, po kurių grįždavau pervargus, neturėdama jėgų nei susitvarkyti, nei deramai pavalgyti, nei užsiimti mėgstama veikla. Gyvenimas būdavo grynai vien darbas – namai. Nenoriu šitaip. Pagalvojau, koks skirtumas, jei uždirbu tik tam, kad išgyvenčiau, o gyvenu, kad atsikėlus vėl eičiau dirbti, tam, kad išgyvenčiau, kodėl tuomet man nedirbti kokiems nors žmonėms už maistą ir pastogę? Gal tuomet liktų daugiau laiko sau, gal nebūčiau tokia pavargus. Bet ir tai neišdegė. Atlieku buities darbus ir pervargstu kol viską susitvarksu. Atrodo, turiu viską, bet kartu ir nieko.

Nežinau, sakoma, išsipasakojimas padeda, todėl ir parašiau. Gal kas nors padidalinsite savo gyvenimiškomis įžvalgomis.