As manau, kad vienintelis budas pagerinti situacija – visu pirma JUMS save gerbti ir net nesileisti i jo pavydo priepuolius, nesiaiskinti, kai kazko nebuvo. Pasakykite, kad taip nebuvo ir taskas, myli – pasitikes, ir turite pasakyti, kad toliau i ta beprasmi kaltinimu liuna nesivelsite. Jis isterikuos, gal net grasins skyrybomis, bet kuo zemiau jus leisite savo kartele, tuo jis daugiau lips ant galvos. Kitas dalykas – pavydas yra zmogaus nepasitikejimo savimi israiska. Kai yra proga, pagirkite ji prie draugu uz kazka, ka jis padare/pasake ir t.t., pasakykite vien tik jam, kaip ji vertinate. Bet ne per daug. Dar kitas dalykas – zmones, kurie apsesti partnerio neistikiybes minties, daznai patys turi minciu klysti i sona arba jau klysta. Jusu vietoj dar ir del to susirupinciau.

apibendrinant, kad ir ka bedarytumet, svarbiausia, kad JUS pasitiketumet savim, nelistumet jam i ”tamsia vietele”, nes kuo daugiau stengiesi irodinet, ar apskritai stengiesi, tuo blogiau viskas gaunasi.

Siūlau vyrui rimtai pareikšt, kad jei neapsiramins – tiesiog nustosi bendrauti su juo. Ir jei užpsichuos, rimtai keliom dienom bendravimą nutraukit, pasakius kad pasikalbėsit tada kai nusiramins ir supras ką blogai daro. Nekelkit ragelio, neatrašykit sms, laiškų, skype ir t.t. Ir taip elkites visad kai ims psichuoti. Gal atvesit žmogelį į protą. O jei ne – tai geriau skirkitės, nes vėliau vistiek pabėgsit nuo jo.

Aš išvis nesuprantu, kaip panos užsileidžia vyrus taip ant sprandų. Juk tie pavydumai dar draugystės pradžioj išlenda dažnai, tai dar tada galima griežtai pasakyt, kad tokių nesąmonių netoleruosit. Ir netoleruoti. Aš taip padariau savo laiku ir labai dėl to džiaugiuosi, nes nieks smegenų neknisa.

koki menesi ir diena gimes jusu vyras?

Turiu vieną pažįstamą šeimą, kuri galų gale išsiskyrė. Ir ačiū Dievui. Toks pavydas peraugo į paranoją. Jam atrodė, kad moteris apgaudinėja ir miega su visais…kaimynu, pardavėju, paštininku, praeiviu ir t.t. Nesvarbu, kad ji viena augino tris vaikus ir net nusiperst be jų žinios negalėjo. Iš pavydo išsivystė smurtas fizinis, psichologinis ir visoks kitos. Vaikščiojo moteriškė išjuodintais paakiais, bijojo bet kokiam vyrui į akis pažiūrėt. Taip pragyveno gal 30-35 metus. Galų gale jis ją paliko, nes nebegalėjo gyventi su tokia “pasileidusia” moterimi. Ir kas baisiausia jis tvirtai įsitikinęs, kad yra teisus, kad atėjus į parduotuvę už prekystalio su pardavėju duodavos, užmigdžiusi vaikus pas kaimyną bėgdavo. Pats yra iškrušęs (atsiprašau už tokį žodį, bet kitaip čia jau nepasakysi) turbūt visas lenkijos prostitutes, lietuvoje turėjo bent 20 meilužių. Betgi vyrams galima!!! “Ir gamtoje yra toks dėsnis. Ant viso būrio karvių, vienas bulius” (Taip byloja šito krušlio išmintis). Likimas geras, tad po išsiskyrimo moteriškei atsiuntė normalų vyrą ir eidama 60-us metus ji galų gale pamatė ką reiškia būti gerbiamai Moteriai, Mylimai. O tiek laiko prašvaistyta niekinamai, užgauliojamai vien dėl vyro paranojos, teisingiau rimtos ligos. Beje, autore, ar jūsų vyras ne tolimųjų reisų vairuotojas?