Nežinau nuo ko ir pradėti… Jaučiuosi tokia sumišus, gyvenimas kas dieną keičiasi kaip pašėlės, anksčiau būdavo begalės liūdnų dienų ir vis kelios šviesios dienos, o dabar kaskart vis kitaip, toks jausmas, kad kiekviena diena vis apsiverčia aukštyn kojom, viena gera, kita bloga. Jaučiuosi taip lyg išprotėsiu tuoj, neturiu su kuo pasikalbėti, todėl taip sunku.. Tiek daug visko prisikaupė, vaijštau pas psichologą, bet man per mažai to pusvalandžio.. Nesuprantu nieko, kraustausi iš proto, ir viskas dėl vieno žmogaus, dėl to ką jis paliko po savęs, dėl to, ką teko išgyvent, per tokį trumpą laiką nutiko tiek daug, kad net nebesuvokiu kaip kas ir kur. Ir iš tos duobės rodos niekad neišlysiu, taip norėčiau viską pasakyti, bet nežinau nuo ko pradėti, o širdy taip sunku…

Ir toks jausmas tam nėra galo, gyvenimas tarsi žudo mane, ir nesuprantu kodėl? Kodėl turėjau gimti tokia stipri, kodėl kai nusprendžiu pasiduoti, nepasiduodu? Kas per velniava, vakar nenorėjau gyventi, o šisndien mąstau, kad viskas pakenčiama, mano gyvenimas taip sušiktai sujauktas, kad aš nebežinau ko aš noriu, ko man reikia, o tiksliau aš nieko nenoriu, niriu tij sedėt namie ir valgyt valgyt ir valgyt, užkimšti tą prakeiktą liūdesį, pyktį, nusivylimą ir skausmą! Kaip man nusibodo spėlioti ir abejoti, kaip nusivodo būti ta mąstančia ir viską analizuojančia mergina, kodėl negalėjau gimti kvaila? Kodėl? Aš dar tokia jauna, bet gyvenimas taip mane prievartauja, ir nesuprantu kodėl? Kodėl aš einu pirmyn? Kodėl nemoku palūžti, nors is dalies aš palūžus.. Negaliu žodžiais nusakyti viso šito šlamšto, to jausmo, negaliu paaiškinti kas dedasi, toks jausmas, kad pasimečiau, kad prarasau save, neturiu nei tijslų, nei svajonių, aš nueko nebenoriu šiam gyvenime…

Ir kaip man gyvent? Kaip ? Ką man daryti? Kur eiti? Viskas taip sujaukta…

Vargu ar kas skaitys visą tą velniavą, bet man reikia išsilieti, nes neturiu daugiau kam tai pasakyti, as viena, absoliučiai viena…

Galvoje pilna sumaištis, ir atėjus nakčiai aš tik niriu užmigti, užmigti amžiams.