Noriu nusižudyt, bet nedrįstu..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nežinau nuo ko ir pradėti… Jaučiuosi tokia sumišus, gyvenimas kas dieną keičiasi kaip pašėlės, anksčiau būdavo begalės liūdnų dienų ir vis kelios šviesios dienos, o dabar kaskart vis kitaip, toks jausmas, kad kiekviena diena vis apsiverčia aukštyn kojom, viena gera, kita bloga. Jaučiuosi taip lyg išprotėsiu tuoj, neturiu su kuo pasikalbėti, todėl taip sunku.. Tiek daug visko prisikaupė, vaijštau pas psichologą, bet man per mažai to pusvalandžio.. Nesuprantu nieko, kraustausi iš proto, ir viskas dėl vieno žmogaus, dėl to ką jis paliko po savęs, dėl to, ką teko išgyvent, per tokį trumpą laiką nutiko tiek daug, kad net nebesuvokiu kaip kas ir kur. Ir iš tos duobės rodos niekad neišlysiu, taip norėčiau viską pasakyti, bet nežinau nuo ko pradėti, o širdy taip sunku…
Ir toks jausmas tam nėra galo, gyvenimas tarsi žudo mane, ir nesuprantu kodėl? Kodėl turėjau gimti tokia stipri, kodėl kai nusprendžiu pasiduoti, nepasiduodu? Kas per velniava, vakar nenorėjau gyventi, o šisndien mąstau, kad viskas pakenčiama, mano gyvenimas taip sušiktai sujauktas, kad aš nebežinau ko aš noriu, ko man reikia, o tiksliau aš nieko nenoriu, niriu tij sedėt namie ir valgyt valgyt ir valgyt, užkimšti tą prakeiktą liūdesį, pyktį, nusivylimą ir skausmą! Kaip man nusibodo spėlioti ir abejoti, kaip nusivodo būti ta mąstančia ir viską analizuojančia mergina, kodėl negalėjau gimti kvaila? Kodėl? Aš dar tokia jauna, bet gyvenimas taip mane prievartauja, ir nesuprantu kodėl? Kodėl aš einu pirmyn? Kodėl nemoku palūžti, nors is dalies aš palūžus.. Negaliu žodžiais nusakyti viso šito šlamšto, to jausmo, negaliu paaiškinti kas dedasi, toks jausmas, kad pasimečiau, kad prarasau save, neturiu nei tijslų, nei svajonių, aš nueko nebenoriu šiam gyvenime…
Ir kaip man gyvent? Kaip ? Ką man daryti? Kur eiti? Viskas taip sujaukta…
Vargu ar kas skaitys visą tą velniavą, bet man reikia išsilieti, nes neturiu daugiau kam tai pasakyti, as viena, absoliučiai viena…
Galvoje pilna sumaištis, ir atėjus nakčiai aš tik niriu užmigti, užmigti amžiams.
Visiems buna pilku periodu, juk ir pati rasot, kad stipri esat, atsitiesit tik reikia laiko, tiksliai neparaset del ko viskas, del vaikino? paciai kartais irgi buna sunku, visiem kazkuriuo gyvenimo etapu buna sunku, jus dar jauna, galvokit db kaip sau ateity susikurti, susitelkit i mokslus, i tai ka norit veikti po mokyklos baigimo kur stoti, kaip noreciau buti 12-oke, tai db stociau i norima specialybe, o ne taip kaip jaunystej i nsm istojau, db darbo neturiu, dirbu visokius darbus uz minimuma, kad tada buciau galva turejus gyvenkit pirma del saves, nes zmogus is tikro tik save ir turi, juk su savimi kas ryta keliates ir gulates, nemenkinkit saves ir svarbiausia nelyginkit su kitais, nes visada bus ir daugiau ir maziau uz mus pasiekusiu, o Dievui visi esame vienodi. Nezinau ar jus tikinti, bet man tikejimas labai padeda kai buna pilku ar juodu dienu, nevaikstau i baznycia ar pan. nesu religinga, taciau tikiu Dievu ir zinau kad jis visada man pades ir pasirupins manimi, neleis kad man visada butu blogai, pradekit tiketi ir jus, bent kazkuo Ne visada bus taip blogai, ateis ir sauletu dienu
Jeigu išdrįsit – parašykit
Kai išplėšia širdį, tik nuo jūsų priklauso, ar gailėsitės savęs ir liūdėsit, ar atsitiesit ir eisit per gyvenimą toliau, tikėdamasi, kad bus geriau. Nieks nesako, kad nuo jūsų priklauso kitų žmonių veiksmai. Bet reakcija į juos – taip, priklauso nuo jūsų.
Turbūt visi bent kartą gyvenime yra atsidūrę visiškoj duobėj, bet išsikapsto. Išsikapstysit ir jūs, jei to norėsit.
Beje, kalbat labai abstrakčiai. “Viskas subėgo į vieną krūvą”, “bandau pradėt gyvent, viskas griūva”, “neišgyvena tokių situacijų”, “kovoju su visu pasauliu” ir t.t. O kokios tos situacijos? Kas jums atsitiko? Gal yra būdų, apie kuriuos nepagalvojot, kurie galėtų palengvinti ar net ištaisyti padėtį? O gal užtektų į kai kuriuos dalykus tiesiog kitu kampu pažiūrėti ir jie neatrodytų tokie tragiški? Dėl to, manau, turėtumėt išsikalbėti, ypač, kad jau po anonimo kauke sėdite, tai tikrai neturit ko prarast
Parasei didziausia kruva zodziu, bet realiai nieko neparasei. Kaip mes galim tau padeti, jei net nepasakai tikslios priezasties del ko jautiesi blogai? Kiek tau metu? 16? Suauge zmones jau taip nebemasto, tikriausiai paauglystes hormonai siaucia. Gal eik su draugem i koki bariuka isgert, pamatysi, palengves.
Siūlot eit nepilnametei (jei ji nepilnametė) Į BARIUKĄ?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
