Taip, tikriausiai iš šalies daug kam galiu būti ne tik tiesiog normali mergina, bet ir pavyzdys. Užsiimu įvairia veikla, esu aktyvi, visuomet linksma, gražiai atrodanti, pinigų netrūksta, o ir meilės gi taip pat, nes vaikinas visais galais apšokinėja ir apglostinėja. Tačiau realybėje kartais einu šaligatviu ir tramdau save, kad nenusižudyčiau šokdama mašinai po ratais.

Kažkas užeina ir tada… Pagaunu save vos ne piktybiškai dusinančią savo draugą, kai susipykstame, ar įdėmiai tyrinėjančią peilį savo rankose, ar rašančią atsisveikinimo laiškus, kuriuos vėliau išmetu, ar įdėmiai skaitančią apie visus savižudybės būdus… Sėdžiu, dirbu prie rimto darbo, nes iš vienos pusės esu perfekcionistiška, noriu būti tobula ir padaryti viską tobulai, bet iš kitos pusės atrodo, kad tiesiog iš visų jėgų stengiuosi būti toje vietoje, kurioje esu, iš tiesų norėčiau viską mesti, išbėgti čia pat neapsirengusi į lauką, išsiklyti, atsiduoti bet kokiam vyrui, suteikti sau skausmą, tapti nieku ir mirti. Užeina tokie priepuoliai, kai apie nieką daugiau negalvoju, tik apie baisų gyvenimą, jaučiu begalinį norą jį pabaigti, atrodo, kad laimė ir džiaugsmas visai nuo manęs nusisuko, kad einu visai neteisingu keliu ir nėra nė vieno žmogaus, kuris man iš tiesų yra artimas, kuris man gali padėti, dėl kurio aš galiu gyventi. Viskas siaubingai paūmėjo, kai turint dabartinius įsipareigojimus prasidėjo begalinė nostalgija savo buvusiajam, tačiau čia sukūrus temą, jog negaliu nustoti apie jį galvoti ir kaip žengti žingsnį link susitaikymo, gavau tik krūvą atsakymų, kokia esu neapsisprendusi kekšė. Po tos temos visiškai palūžau neįtikėtinai ilgam laikotarpiui, gal dvi savaites namo grįždavau su šypsena, o nusirengusi beprotiškai verkdavau, nusigriaužiau visus nagus, nusidraskiau veidą, susipykau su visais žmonėmis, nebaigiau jokių darbų. Atrodė, žlugo mano paskutinis šansas tapti laiminga. Namie buvo išsvaidyti visi daiktai, vaikščiojau drebančiomis rankomis ir lavono veidu, buvau jau išsigandusi pati savo minčių…

Tad sugrįžtant prie temos: vieną dieną džiaugiuosi gyvenimu, esu normali mergina, o bet kurią kitą dieną gali atsirasti priežastis, kuri mane visiškai sužlugdo ir verčia galvoti baisius dalykus. Domėjausi ir apie depresiją, ir apie šizofreniją, bijau, kad galiu rimtai kažkuo sirgti. Bijau bandyti kreiptis į specialistus, nes būsiu ne atvira arba gausiu rimtą įrašą, bet ir bijau laukti, nes atrodo, jog kiekvieną kartą pergyvenu emocijas vis sunkiau ir vieną kartą visko nebeištvėrusi viską užbaigsiu sau ar kitam. Dėl savo menko gyvenimo perskaičiau begalę įtaigių knygų apie pasąmonės galią, kreipiausi net į būrėjas, pati bandžiau burti sau laimingą gyvenimą, viskas veltui, galų gale vis tiek priveda prie šlykštaus suvokimo, kad aš turiu neegzistuoti. Ką man daryti?