Noriu pagaliau atkersyti
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nuo ankstyvos paauglystes kenciau ne tik bendraamziu patycias, bet ir mamos. Ilgai nepasakosiu, bet turiu valgymo sutrikimu, esu linkusi i depresija, galvoju apie savizudybe. Mama tai zino, taciau nenustoja manes uzgauliojusi. Jos priekaistai tokie patys, kokie buvo man dar sveriant nedaug. Tai nera draugiski patarimai mesti svori, sportuoti, tai izeidimai, prasivardziavimai, kurie mane beprotiskai skaudina ir varo i nevilti.
Paprasciausiai nebegaliu kovoti su savimi. Visais budais bandau save itikinti, kad esu laiminga, kad yra tiek daug graziu dalyku gyvenime, taciau motina mane itikineja, kad esu nelaiminga, netiesiogiai sako “tu nesi laiminga, nes tu stora”. Ne, as jos nesuprantu klaidingai. Per daug gerai ja pazistu.
Pries naujus metus gulejau Naujoj Vilnioj psichiatrinej ligoninej, taciau motina sako, kad man nieko nebuvo, paprasciausiai issigalvojau ir norejau ja apkaltinti. Bet argi sveikus, normalius zmones guldo tokiose istaigose? Per pokalbi su psichiatrais ji arsiai priestaravo ir toliau mano, kad yra teisi ir gali mane smeizti.
Siandien pasijauciau esanti visiskoj duobej, kai ji man visiskai rimtai mete, kad mano pilvas issiputes… Pasakiau, kad atstotu. O ji toliau tese savo – “man neramu, gal ten kazkas gyvena tam pilve”. Kuo ji mane laiko? As neturejus normaliu ilgalaikiu santykiu, apie nekaltybes praradima artimiausius 3 metus net nesvajoju, kas mane tokia baisuokle ims. Taip, as apsiverkiau ir uzsidariau kambaryje, o ji vel laimejo, vel mane sutriuskino.
Taciau pamaniau, kad tas ivykis galetu buti naudingas ir sio to ja pamokytu. As noreciau, kad ji manes paklaustu, ar as nescia. Nesakyciau taip, nesakyciau ne. Isivaizduoju, kaip ji pyktu, bet pas gydytoja tikriausiai uzrasytu. O tada kabinete paaisketu, kad as tiesiog stora. Nors ne nezinau, kam didesne geda butu, man ar jai.
Ar labai kvailas mano planas? Alternatyvos nebezinau. Jauciuosi vienisa, o mamos patyciu kesti nebeturiu jegu. Esu issistudijavusi savizudybes, zinau, ka padaryti, kad man neskaudetu. Zinau, kad tai tik laikinos problemos sprendimas, zinau, kad pasielgciau itin savanaudiskai, bet man per sunku ir neturiu ko prarasti, o ar sukelciau toki dideli skausma mamai, labai abejoju. Vis vien esu nevykele, be manes naudos daugiau.
Valios truksta tik vieninteliam dalykui, svorio metimui, kurio is esmes dabar man nelabai reikia ir bandau nuo apsestumo issivaduoti – pirmiausia noriu susitvarkyti su savo jausmais…
Taip, netyciukas isties Bet manau, kad del gilesniu priezasciu siti dalykai vyksta, tik negaliu suprasti, kokiu. Iki siol visa laika kaltinau save, bet dabar man jau bloga, jauciu, kad per daug negatyvo manyje… Tik akimirkai bunu laiminga, o paskui viskas sugriuna. Pavargau
O tėtis sutiktų, kad gyventumėt su juo? Jei taip – tai pofik kiek ta mama pyks. Nors ir iki žemės apsivertimo. Ne Jūsų rūpestis. Bėkit jei galit.
Esate pakankamai užaugusi, kad apsipręsti su kuo gyventi. Net per teismą galit su tėvu kreiptis. Kad apsisprendėt gyventi su tėvu. Mama pyks, nes tada JAI teks alimentus mokėti
oi kokia situacija sudetinga. linkiu pabaigus mokslus stoti studijuoti I kita miesta.
o kodel gi ne pas teti eiti? tegul grauziasi.
na negalima taip tyciotis is savo vaiko
Visgi yra vienas dalykas patycios is “aplinkiniu” ir patycios is, praktiskai, vidaus Sugrizti namo ir nori atsipusti, pagaliau nusiimti tuos sarvus, su kuriais pravaikstai dienom, o tada durklu kapoja i pasirdzius. Laikiausi, bet pavargau, pasiekiau visiska dugna.
Gaila, bet mano mama yra ypac liekna, mociute irgi, abi jaunu, lelisku veido bruozu.
Uzjauciu del tokios patirties… Ypac skaudu, kad tokie dalykai lieka visam gyvenimui.
Tokiu būdų neatkeršysi.
Matomai mama turi daug nuoskaudų ir pati kaltina visą pasaulį. O jei ji ir patraukli, tai deja ir patrauklumas nepadėjo.
Ta prasme nieko nėra labiau apgailėtino kaip motinos išsikrovimas ant vaiko. Laikykis, ir faktas kaip blynas kad motina kalta dėl tavo traumų.
Paguosiu tiek, kad gražia išvaizda žmonės bando pridengti tuščią vidų. Juk išoriškai gražus gali būti kiekvienas, o kad dvasiškai praturtėti, labai nemažai laiko reikia..
Mylėk save kokia esi, yra geriau būk mylima vieno žmogaus, savęs ir būk savimi, nei apsimetinėk kažkuo ir bandyk patikti visiem.
+ dirbk su savim. Tu suaugsi ir jei leisiesi gniuždoma, vėliau ne mama ės, o pats gyvenimas. priimk tokią motiną kaip iššūkį
P.S. o jei jausiesi vieniša ir norėsis su kažkuo pasikalbėti, o mama atsums, parašyk man
Sutiktu, bent jau laikinai tai tikrai. Bet su finansais jam sunku, o, pripazinkim, su dar vienu zmogum namuose butu dar sudetingiau… Cia mano pamastymai.
Be to, nenoriu nugyventi likusio gyvenimo zinodama, kad mano pacios mama manes nekencia. Ir uzsitraukciau jos gimines negarbe
Visu psichiatru, psichologu paklausus, ka man toliau daryti, visada sulaukiu atsakymo – dirbti su savimi. O kai paklausiu ka tai reiskia, nei vienas neatsako
Aciu uz pozityva, nuosirdziai taip ir stengiuosi mastyti, kad esme yra patikti paciai sau. Nes tik as pati galiu sau padeti. Bet viena diena, ikvepta pacios saves as galiu parasyti knyga apie tai, koks stebuklingas pasaulis, kokie nuostabus Dievo kuriniai yra zmones. Taciau nezinau, ar taip rasau todel, kad tikrai tuo tikiu, ar tik todel, kad noreciau itiketi…
Pala, taip blogai su mama, tai koks tau skirtumas ar jin supyks ar neatleis išėjus pas tėvą gyventi, jei su ja gyvent nebereikės? Tegu pyksta sau viena pati likusi, gal kaip tik susiprastų tada. Arba nėra taip blogai arba neturi valios pasistengti dėl savęs pačios. Jei vienas iš šių variantų, tai tada čia nėra jokio kito kelio ir patarimo negu tiesiog nekreipti dėmesio, reaguot kaip į svetimo žmogaus žodžius, kurie nieko nekeičia, kiekvienam gi neįtiksi. Ir nesileisk į jokius “kerštus” o kaip tik atsiribok daugiau. Pakentek kol baigsi mokyklą ir išsikelsi, ne tiek daug liko.
autore, bet koks skirtumas jums ką galvos mama ir jos giminė jeigu ji jus jau tiek “užėdė” kad jūs jau net galvojat apie savižudybę ir kerštą jai? Jus tiek užgujo, kad kaip bebūtų blogai jūs vis tiek rūpinatės ne savimi o kas ką pagalvos. galvokite kas geriau jums o ne mamai. nes panašu, kad jai nerūpi kaip jūs jaučiatės arba ji tai parodo labai netinkamai.
Aš manau jūs taip nekerštaukit, būkit laiminga tai didžiausias kerštas mamai,kuri kaip matau nori ,kad būtumėt nelaiminga o jūs apsimeskite ir tegul graužiasi ,kad ir ta ale ‘storulė’ gali būti laiminga..
man regis psichologo ar psichiatro reikia ne jums, o jusu mamai. kad ir kaip bebutu gaila, jai neviskas gerai su galva.
ta mama atrodo lyg koks energetinis vampyras, lyg “pasikrautu” jus izeidinedama. jus irgi skaudinkit ja rodydama, kokia laiminga galit buti, i izeidinejimus atsakydama juoku ar bent jau sypsena. oi,kaip pikta ant tokiu bjaurybiu, o cia dar mama.
kaip viena nare sake- pas teti gyvenant mama tures padeti- moketi alimentus o koks jums skirtumas, ka ji galvos? oi,koks nuostolis- nebegales izeidineti dukters.,,
o griztant prie temos- mamyte,manau, labiausiai supykdysit ne kersydama, o sypsodamasi ir rodydama, kokia jus laiminga.
Kadangi jus pati jaučiatės nepilnavertiskai laiminga.. Aš vietoj jūsų, tai mamai parodyciau.. Pradeciau sportuot, sveika mityba ir viskas per kelis men greit susitvarkytu, jeigu kas diena to laikysites.. O galiausiai pasieksite geru rezultatu – tapsite pasitikinti savimi, ir galesite parodyti mamai vidurini pirsta. Žinau, negrazu, bet to nusipelne.. Na aišku, cia tik kalbos lengva sakyt, bet sunku padaryt. Bet .. Manau, pagalvokit jeigu norite kažko, darykite tai, jugi is tikro tai nera sunku, palyginus, milijono taip lengvai nepasieksim, o issvajota kūną galim.. Tad kas trukdo? Patys? Na…. Tai pasakykit sau aš galiu, ir nepasiduokit, o svarbiausia tikekit savimi! aš jumis tikiu!!
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
