Noriu pasikalbėti su ja.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos ir moterys,
beprotiškai ir beviltiškai jaučiuos čia rašydama, bet tebūnie. Žymiu anonimą, nes skolinuosi draugės anketą, kad sukurt šią temą.
Liko keleri metai iki trisdešimtmečio. Bendravimų su vyrais buvo visokių, bet vis kažkas netikdavo, nesutapdavo, prasilenkdavo… kol išvykus darbo reikalais į kursus sutikau JĮ. Pirmas toks ženkliai vyresnis, bet ir pirmas toks, kuris taip kojas pakirto. Dėmesį rode subtiliai, inteligentiškai, o aš įjungiau visas pajėgas, kad neišsiduot, jog kaip paaugliukė dieną naktį apie jį galvoju, planuoju, fantazuoju. Užsimezgė graži dviejų suaugusių žmonių draugystė: pokalbiai, filmai, diskusijos, teatras, pasivaikščiojimai ir, galų gale, lova. Jo namai kitam mieste nei gyvenu ir dirbu aš, o dirba jis periodiškai užsieny. Susimatydavom tik savaitgaliais ir tai ne kiekvieną. Kelis kartus buvo taip išsiilgęs, kad skraidinosi į darbo keliones. Laukdavau viešbuty ar šmirinėdavau po miestą, kol jis sėdėdavo susitikimuose.. bet viską atpirkdavo nuostabus laikas vakare/naktį. Taip tęsėsi pusmetį. Spontaniškai vis dažniau pasiūlydavau, kad jis po darbų ne pas mane lėktų, o aš atvažiuočiau – man gi nesunku. Tokie siūlymai tai negirdom nuleisti būdavo, tai pasiūlytos tos pačios alternatyvos. Ir taip 7 ar 8 pažinties mėnesiui einant ėmė rastis vis kažkokių kabliukų, bet tada lyg ir nepastebėjau, o gal ignoravau savo nuojautą. Kol galų gale tiek dėl noro nustebint, tiek dėl rusenančių nuojautų nusibeldžiau pas jį, oro uoste nustebint. Įsivaizdavau, kad paženklinsiu jo viengungišką būstą moters kvapu, nuostabiai praleisim laiką… reakcija neišdavė pasimetimo, bet kažkaip sugebėjo išsivežt prie jūros ir vėl “ženklinau” viešbutį savo tais moteriškais kvapais. Nuo tada nuojauta jau ėmė mirksėt raudonom sirenom. Galvojau- negi būsiu ta durnė, kuri pusę metų suaugusio draugo namų nemato, atvažiavusi į jo miestą būna saugiai išgabenta iš pavojinos zonos ir apsimeta, kad viskas gerai? Buvo vienas pokalbis, kitas. Be dramų ir isterijų, rodos, viską išsiaiškindavom, sulaukdavau labai racionalių paaiškinimų, nuoširdžių išsikalbėjimų bet viduj kažkas vistiek kirbėjo.
Užbėgant įvykiams už akių, dar po mėnesio aš sėdžiu viską išsiaiškinus prie pc ir apžiūrrinėju jo dukros facebook profilį. Dukra gyvena su mama ir… tėčiu, be abejo. Tuo pačiu vienišu žaviu vyru, su kuriuo laimingai sau draugauju aš, kvaila višta. Lyg ne gana ir taip visos šios muilo operos – jo žmoną aš pažįstu. Na, nepažįstu, bet… teko su ja dirbti vienam projekte prieš kokius 5 m. ir iki šiol prisimenu, kokia žavi ir protinga moteris ji pasirodė. Iškart iš nuotraukų pažinau, po to suradau projekto vakarėlio nuotraukas, kur abi taurėm susidaužusios kikenam….
Noriu su ja pasikalbėti. Paskambinti, prisistatyti kaip “ta iš tos įmonės su kuria darėt tą projektą” ir pakviesti kavos… o kalbėčiau pačios suprantat apie ką.
Sakykit, ką darytumėt mano vietoje? Kaip reaguotumėt jos vietoje, man prisistačius? Kad princą mest per bortą žinau, neaušinkin burnų apie jį.
Na….keblu. as tai nemanau kad ji durna. Zino kad jis kitas dulkina, ir matyt taikstosi. Bet kai konkreciai suzinotu tai nezinau…
o kokio velnio tau dabar kiršinti šeimą? ji greičiausiai vistiek viską žino…vistiek kalta liksi TU, ala suviliojai vargšą vyrą.
Galbūt, bet galvoju, kodėl tada daugiau, nei pusmetį tamposi ir ne savam mieste, ne užsieny, o sepcialiai pas mane trenkiasi? Gal žmona nežino. Ir gal jis kažkokių savų motyvų turi…. nebežinau.
Jeigu taip ar taip žadat jį mest, tai kam dar jo žmonai gyvenimą kartint… Kai ateis laikas pati išsiaiškins, o dabar tegu gyvena. Nevaidinkit didvyrės
Galvoju, kad norėčiau, jog man pasakytų. Ir noriu, kad ji bėgtu nuo jo ir laimingai gyventų…. kita vertus, ir jūs teisi. Sakau, aš ant tiek pasimetus, kad tik todėl ši tema sukurta.
Gal mesk ji, palauk menesi kita ir kai praeis pyktis ir liudesys, pagalvok dar kart, ar verta jai sakyt.
negi ir liks nugesintas mano toks herojiškas noras. : ) Tiesiog bloga darosi pagalvojus, kaip jis grįžta pas dukrą ir žmoną ir pasakoja kaip sunkiai dirba užsieny, kokie ilgi seminarai savaitgaliais ir pan.
As pranesciau jo zmonai Jos vietoj tikrai noreciau zinoti tiesa…
nežinau nei kaip mest. Kad ne per daug dramatiškai, savęs nežeminant, bet su trenksmu. Ir be galo skaudu, nes buvau įtikėjus, kad baimę dėl vienišo trisdešimčio pasitikimo pakeitė meilė ir jau turiu tą, su kuriu kursiu kažką ilgalaikio ir gražaus.
O jei liksi kalta? Jei zmona visiem ispasakos kokia paleistuve esi ir tt. Isvis parasyk pm papasakosiu kaip buna
pritariu autorei ir incredible
as noreciau, kad pasakytu man, tad sakyciau ir pati.
As tai turbut sakyciau
o jei tikrai gausiu iš tašės per galvą ir visai nesupras, kad tik gero norėjau? Taip būna? Kurios pritariat, kai reaguotumėt į tokį pokalbį kavinukėj prie kavos kaip niekur nieko?
as tikrai pasakyciau. jei ji protinga supras. kas bus kai is kitu suzinos?vyras sakys ta merga mane suviliojo ir t.t. autore net netures galimybes pasiteisint.
Kodėl norite ją rasti? Jei ji, kaip sakote, protinga moteris, puikiai supranta situaciją ir jos “gelbėti” nereikia. O motyvai, kodėl ji su tuo vyru kartu, yra jau jos asmeninis reikalas. Geriau galvokite, ką pati toliau darysite su savo ir to vyro santykiais.
Ar gali būti, kad užuodžiu Jūsų nors ir nesąmoningą, bet norą truputį nubausti tą vyra? Neva Jūs jį išdidžiai paliksite, pasakysite žmonai, žmona taip pat nuo jo nusisuks ir teks jam vienam sėdint kamputyje prie suskilusios geldos padaryti išvadą, kad viena sėdyne dviejų kėdžių neužsėsi?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
