Nuolat pykina
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, visa gyvenima mane kamuoja daznas pykinimas, ji maziau ar stipriau jauciu kasdien, kartais nuo ryto iki vakaro. Merginos, nuosirdziai sakau – pervargau. Ka beveikciau, sportuociau, valgyciau, bendrauciau su zmonem, vaiksciociau lauke, mane pykina. Siandien ypac prastai. Jauciu, kad tapau nervuota, daznai verkiu, pradejau bijot tiesiog gyvent, nes zinau, kad kiekviena diena manes laukia tas pats. Su pavydu stebiu, kaip zmones keliauja, dziaugiasi gyvenimu, o as jau pradejau galvot apie tai, kad jau praradau nora gyvent. Patikekit, kai kasdien jautiesi sudinai, tai ne galo isvargina. Daktaru jau n praejau, viska istyre, kas imanoma, nieko neranda. Fiziskai esu sveika. Psichologiskai esu jautrokas zmogus, nu bet netikiu, kad del to gali but tokia savijauta susikta. Nezinau kokia temos esme, turbut tiesiog issikalbet. Nebegaliu daugiau taip gyvent.
Tikrai ne tau vienai taip. Aš tave visiškai suprantu, prieš mėnesinės ir man paūmėja visos tos nesąmonės. Tiesiog reikia ir toliau konsultuotis su psichologu, išbandyti psichoterapiją ar kai jau visai visai blogai – apsilankyti pas psichiatrą. Tiesiog reikia dirbti su savo mintimis, įteigti sau jog tikrai nevemsi (nes nuo ko turėtum vemti? Jeigu nieko blogo neužvalgei, nesilauki, nesi apsinuodijusi ar pan, tu tikrai nevemsi). Bent jau man taip kartojo dietologė, kai aš atsisakiau maisto, teigdama jog nuo bet ko vemsiu (man taip atrodė). Iš tiesu, kas nėra to patyręs, tam gali atrodyti keista ir juokinga nes kas čia baisaus vemti? Tas pats kaip atlikti gamtinius reikalus, ar ne? Bet iš tikrųjų, kai kasdien, dieną naktį, savaitę iš savaitės apie tai galvoji, tai tokie pojūčiai (ta prasme pykinimas, baimė susivemti) yra labai aštrūs ir trukdantys gyventi.
Zinau, kad jei nesi apsinuodijes, nesilauki ir pan, tai nera ko vemti. Bet kai pykina, tai nori nenori issigasti, kad taip gali nutikti. Ir kuo labiau bijai, tuo stipriau ta baime ima. As visa tai suprantu. Bet man buna ir ramybes busenoj bloga, o tai jau ne tas pats. Zodziu, tai yra baisu, kai nuolat taip jauties. Taip norisi issivaduoti is sios savijautos, o kaip, nezinau. Savaime suprantama, kad joks psichologas nepades, tik pats sau. O kaip sau padeti?
Labai geras patarimas dirbti su savo mintimis, uzsiimti saviitaiga, kad viskas gerai
Bandyta daug kartu. Kartais atrodo, kad man tai neveikia, arba as nemoku isiteigti
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
