Sveikos, iškart atsiprašau už anonimą, bet nenoriu, kad pažįstamos matytų.

Žodžiu, situacija yra tokia – kritęs vienas vaikinas (tiksliau vyras jau) man į akį, bet nesuprantu, ko jis iš tikrųjų nori. Nors studijuoju psichologiją ir puikiai išsprendžiu kitų problemas, savųjų negaliu… Susipažinom mes prieš gerą pusmetį vienos bendros veiklos aplinkybėmis, dabar esam savotiškai kolegos. Nuo pat pirmos pažinties dienos aiškiai pajutau jo simpatiją man. Kurį laiką nelabai kreipiau į jį dėmesio, kadangi jis visai toli nuo mano vyro idealo, bet visada su priešingybėm taip yra – pradėjo patikt ir nieko nepadarysi, juolab, kad jis vis rodė man signalus ir mėtė užuomenas.

Visada įdomus būna amžius, tai man 20, jam 30. Abu esam menininkai, jo dūšia – panko, o aš romantikė, tačiau visi bendri pomėgiai mūsų, smagu kartu laiką leist, cituojam abiejų mėgstamus rašytojus, tas pačias frazes, jis dažnai sako, kad manimi žavisi, esu nuostabi moteris ir pan, BET po to, kai išsiskiriam, jis man nei skambina, nei rašo ir mane tas nervina, tai kam taip šnekėt tada. Nors esam ir labai skirtingi, dažnai galvoju, kad daug dalykų jo elgesyje yra man nepriimtini, bet vėl – susitinki ir pamiršti.

Pora kartų buvo viskas nuėję iki labai aistringų bučinių ir glamonių, nieko daugiau, mačiau kaip jis tirpsta, kartoja, kaip jam gera ir t.t., BET vėl – po to jokių žinių iš jo. Ir tas nervina, nors ir kokia laisvamanė bebūčiau ir neimčiau visko į galvą, bet auklėjimas turbūt irgi duoda savo – būti visada oria moterimi.

Gali būti, kad atmetinėju viską, kas ganėtinai aišku vien jau dėl to, kad jau metai laiko, kaip neturiu vaikino ir elementariai fiziologiškai reikia šilumos ir vyriško artumo.

Turbūt ir man pačiai atsakymas aiškus, kad vyras, kuris tikrai domėtųsi manimi – skambintų ir rašytų, juolab jau ir amžius jo koks, seniai nebe paauglys, stengtųsi kuo dažniau būti kartu ir t.t.; turbūt kuriu šitą temą norėdama pateisint tokį santykį, bet vis tiek noriu išgirsti nuomonę iš šalies – ar dar įmanoma kas?.. Kaip su juo elgtis?