Aš,kaip ir autorė kol kas nežinau ką norėčiau daryti gyvenime.Dirbu,nes man nuolat kartojama,kada darbą rasi,ar ieškai,na tai ir dirbu,kai randu.Kol kas kitų galimybių tiesiog nėra,kol gyvenimas be tikslo ir visai neapibrėžtas.Bet tikrai žinau,kad tai ne mano,kasdien kaip visi eiti ir atsedėti nurodytas valandas.Ateity būtinai bus kitaip,gal turėsiu savo verslą.Bet tam reikia žinoti ko nori iš gyvenimo(būtent darbo srity,na ar tiesiog užsiėmimo).O sezoninis darbas kaip tik ne laiko švaistymas,nes čia darbas savaitėmis,gryname ore,nuolat sutinki vis kitus žmones,daug turistų,nėra nuobodu,tad viskas puiku,jei sezonas būtų visus metus,ir dirbčiau…Šiuo darbu aš tikrai nesiskundžiu.O skundžiausi tuo,iš kurio išėjau.Kad nerandu,kodėl skundžiuosi?Todėl,kad gyvenu su tėvais.(jei aišku,jei ne,galiu paaiškint)Bet aš neteisiu tų,kas dirba(juolab mylimą darbą,nebent jos aukoja gyvenimą ir šeimą vardan kažkokios karjeros).Tai ir jus žiūrėkitės savojo gyvenimo,kad po to netektų gailėtis.Juk viskas bumerangu grįžta.Galima sakyti,kad namų šeimininkės neįdomios,jas vyrai būtinai palieka ir pan,o po to vieną dieną papulti į avariją ir viskas,likusį gyvenimą praleisti namuose ir tapti kaip tik ta neįdomia(o čia jau jūsų pasirinkimas,jei norite būti neįdomi,prašom),namų šeimininke.Galima sutikti vyrą,kuris norės didelės šeimos ir gimdysite vieną po kito vaikus ir vėl gi,būsite ta pati namų šeimininkė…Nereikia taip spjauti į šulinį.Aš taip pat nežinau,kas manęs rytoj laukia,gal aš sutiksiu ir pamilsiu neįgalų vyrą ir pačiai teks dirbti,o gal tiesiog vyro algos neužteks šeimai,bet pavesti darbą tikslu ir manyti,kad moteris nedirbanti neįdomi,kažkokia žemesnė pagal lygį ir pan,neteisinga,nes gali būti kaip tik atvirkščiai ir visada gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis…

Bet jei jus tokia nestereotipine, be roziniu akiniu ir taip mylite gyvenima, tai kuriems galams dirbate tuos sezoninius darbus ir svaistote toki brangu savo laika? Ir kuriems galams md forume skundziates, kad negaunate darbo? Kodel nekuriate verslo, kad nereiketu vasara bandeliu pardavineti?

eik dirbti ir mokytis tai,kas patinka. kokio dar logisko patarimo nori ? as p[avyzdziui zinau,kad stosiu i kokia ale rimta specialybe, bet tikrai mokinsiuos visazo, nes man tai patinka, ir noreciau dirbti visazo,manikiuro srityje,o diplomas del saugumo jausmo

Ne tu viena tokia.Psichologė niekuo nepadės.Ji nežino koks tavo gyvenimo kelias.Kiekvienam savas laikas,čia tas pats,kaip ir šeimos kūrimas.Vienos 16-os jau su vaiku,kitos sulaukusios 30-ies nori,o nėra su kuo.Taip ir čia.Vieni nuo vaikystės žino ką nori veikti,kiti visą gyvenimą ieško.

pazink save labiau:p

as esu tavo amziaus tik pakeiciau daug daugiau dabovieciu, man labai svarbu kaip jausiuos darbe. Jau atrankos metu, per darbo pokalbius visko issiklausinedavau (kiek imanoma), pasimastau, nuodugniai apsvartau kokias uzduotis reikes atlikti, kokia ir uz ka mano pagridine atsakomybe, ar tai man tiks ir patiks…Bandau visaip isijausti, isivaizduoti save kasdien toje aplinkoje, atliekant tai kas man patiketa. Ar tai manes neuzknis ir nevargins… Na bet as save bandziausi kiek tik imanoma skirtinguose veiklose ir tada supratau kas man tinka, patinka, o ko nenori daryti. Isbandziusi save ten ir sen susipratau ko man reikia, padejo Ta prasme isiklausyk i savo vidini balsa, bandyk viska ka manai reikia, ka labai nori dirbti ir taip rasi savo veikla, nes jai tik pagal issilavinima, tai labai save riboji , o veliau musu salyje bus tik sunkiau kai kurias veiklas isbandyti…Sekmes!

jau geriau ilgiau saves ieskoti,negu gaisti laika nemylimam dalykui. Gyvename tik viena karta. Beto jau geriau maziau uzdirbti,negu dirbti nepatenkintai. Jei darbas nepatiks-jo gerai ir neatliksi.

O,tai vyras bent yra.O aš nei vyro,nei pastovaus darbo.Būtų vyras,gal net nedirbčiau….O taip,dar kokius 5 m teks pasvajoti….Išeinant iš paskutinio darbo,darbdavė pasakė,kad gal pasilik,tik kitur perkelsim,nes aš sako,kreivai žiūriu į tuos,kas keičia darbą kas keli mėnesiai.Aš pati tai suprantu,bet jei tiesiog dirbi ir tave tai nervina,tai irgi nekas…

Skaitau šią temą ir man artima kažkiek situacija.. Aš nedirbu, bet šiemet baigiu mokyklą. Stojau ir beveik įstojau bei supratau, kad ne ten stoju.. Tėvai nepalaiko manęs, sako, kad visada buvau gera mokinė, o dabar kone nuo proto nušokau ir turbūt mąstau niekada išsilavinimo neįgyt.. O aš tenoriu nepult ir nestot belekur, o stoti ten, kur aš tikrai jausčiau potraukį.. Ne dėl pinigų ar panašiai, nes tikiu, kad atradus širdžiai malonų darbą ir darant jį su didžiausiu malonumu, ateina ir pasitenkinimas, ir pinigai.. Tiesiog reikia siekti..

Todėl iš dalies man irgi kažkiek tai sunku, nes iš tėvų jaučiu didžiulį spaudimą dėl stojimo iškart po mokyklos baigimo PasiguodžiauDD