Ar tai normalu? Ar mano pyktis ir nusivylimas juo yra pateisinamas? Draugauju su vaikinu metus laiko. Šiandien sužinojau, kad jis man melavo apie savo finansinę padėtį. Iš pat pradžių žinojau, kad jis turi verslą, audito įmonę. Niekada nieko apie ją neklausinėjau, kažkaip nebuvo įdomu ir manęs tai nelietė. Gal po pusės metų prasidėjo jo kalbos apie finansinius sunkumus, skolas ir t.t. Jis paprašė manęs paskolinti pinigų, suma – mano dviejų mėnesių alga. Aš turėjau santaupų tai ir paskolinau, ir iki šiandien nieko apie tą skolą neklausinėjau, tiesiog jaučiau, kad grąžins. Kartais vėl vis išlįsdavo koks sakinys, kokia dabar sudėtinga jo materialinė padėtis. Galų gale jis pasakė, kad parduoda savo automobilį. Aš jam pasiūliau važinėtis mano mašina. Jos vis tiek beveik nenaudojau, susitarėm, kad mane visada pasiims, o jei reiks, nuveš kur. Kurą pildavosi pats, bet buvo du kartai, kada jis sakė neturįs pinigų ir pilną baką užpyliau aš. Tik mudviem susipažinus, iškart matėsi, kad jis gali sau leisti daugiau nei aš ir nei eilinis lietuvis, jo automobilis, rūbai, pramogos, kurias sau leido, namai tai akivaizdžiai rodė. Kaip ir rašiau, po pusės metų jis pradėjo kalbėti apie bėdas. Pasakė, kad namą nuomojasi ir įvyko visa kita, ką jau anksčiau minėjau. Na ir šiandien paaiškėjo, kad visa tai melas. Kad tų pinigų jam nereikėjo, kad mašina neparduota, o stovi biuro kieme, namas ne nuomojamas, o nuosavas, finansinė padėtis toli gražu ne bloga, skolų nėra ir t.t. Visa tai po pusės metų buvo skirta man išbandyti ir tas melas tęsėsi visus kitus 6 mėnesius. Jaučiuosi pažeminta. Niekada nebuvau suteikusi preteksto manyti, kad esu materialistė. Niekada neateidavau pas jį tuščiomis, jei kur nors sustodavome parduotuvėje/degalinėje, nes jis užsimanydavo gerti ar dar ko, visada nupirkdavau iš savo lėšų, niekada jo nieko neprašiau, du kartus pirkau bilietus į koncertus abiems be jokios progos, o jis vis tiek prisigalvojo, kad man rūpi pinigai. Suprasčiau, kad aš būčiau bemokslė, bedarbė, o jis milijonierius, bet toli gražu. Taip liūdna, kad jis per tuos pusę metų manęs nepažino ir nusprendė išbandyti. Tikrai jaučiuosi tokia sumenkinta, lyg aš nieko neturėčiau, nieko nesugebėčiau, bučiau ubagė ir dar kone parsidavinėčiau jam už jo pinigus. Nežinau, gal aš per daug sureikšminu, bet tikrai nuoširdžiai pasimelsdavau, kad jis kuo greičiau atsistotų ant kojų, o jis, pasirodo, mane maustė. Taip šlykščiai jaučiuosi, negaliu… Taip įžeidė mane… Pripažįstu, kad leisdavau jam sumokėti kavinėse, kino teatre, vandens parke ir kitur už mane, tiesą sakant, net nesisiūliau pati to už save padaryti, bet negi todėl jis galėjo apie mane taip pagalvoti??? Šiuo metu man jis toks nemielas, jaučiuosi taip išdurta, kad net kyla mintys skirtis. Nežinau, ką ir manyti…