Per daug negatyvo?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,
turiu tokią problemėlę ir nežinau, kaip tvarkytis, o kadangi čia kaip nemokamas psichologo kabinetas, pabandysiu pasipasakot ir galbūt sulauksiu patartimų
Žodžiu, skambės gal ir keistai, bet jaučiuosi “nepatogiai” (švelniai tariant), kai mane kas nors giria ar šiaip elgiasi gražiai. Papasakosiu pavyzdį: penktadienį pasakiau viršininkui, kad išeinu iš darbo po poros savaičių (na, gal ir ilgiau), jis pradėjo man sakyt, kad geresnio darbuotojo nėra turėjęs, kad aš “hard working and honest person” ir kaip gaila, kad išeinu. Taip pat pažadėjo, kad nuo kito savaitės (nuo vakar), man dirbt reikės mažiau valandų, kad praktiškai galiu ateit bet kada, baigt darbą irgi bet kada, nedaryt kai kurių užduočių ir pan., ta prasme, palengvins darbą. Pagal viską, turėčiau jaustis įvertinta ir reikalinga, BET esmė, kad po tokių žodžių apsiverkiau. Gėda… Bet čia tik šviežiausi įvykiai, man taip pastoviai – tarkim, kažkas padaro man kažką gražaus – pasveikina su gimtadieniu, pagiria kaip nors, aš pastoviai pradedu jaustis kažkaip neaiškiai ir vos ne puolu į ašaras.
Aišku, pradėjau googlint, kas čia gali būt. Išsigooglinau, kad tai toks kaip ir “bad self image” ir “low self-esteem”, kuriuo esu patikėjus ir kai kažkas pasako ar padaro kažką gero, tai automatiškai reaguoju kaip į neteisingą informaciją, kadangi jaučiuosi nenusipelniusi, kad su manim būtų gražiai elgiamasi. Ir atvirkščiai – jei kažkas bando man pasakyt kažką negražaus, visiškai nereaguoju, neimu į galvą.
Iš tikrųjų, tai labai užknisa ir kažkiek trukdo gyventi normaliai. Pripažįstu, tikrai nemyliu savęs, bet kaip ten sakoma – “širdžiai neįsakysi”, tai kažkaip sunku prisiverst patikt sau pačiai
Gal dar kam nors panašus dalykas pasireiškia? Kaip su tuo tvarkotės? Gal kažkas išsprendė šią problemą?
Pasidalinkit mintimis
Beje, atsiprašau už ilgą postą, nemoku trumpiau parašyt visko
Žinau, kad tema ne apie nėštumą ar neištikimą vyrą, ir netgi ne apie Kristę, bet gal pakelkit?
Tu toks zmogus ir tiek.Jautriai reaguoji.Kas cia tokio?
Tas, kad užknisa ir gyvent trukdo tokios reakcijos
Ta prasme, aš tik į teigiamus dalykus taip reaguoju, man gali pasakot apie konslagerio baisumus ir atominės bombos padarinius – nulis sveikų, paklausau, įsidėmiu svarbesnius faktus, galbūt padiskutuoju ir tiek. Bet kai kalba pasisuka būtent apie mano, kaip asmens, gerąsias puses, viskas – išskystu kaip sniegas pavasarį…
kokioje šeimoje augote? ar tėvai buvo jums dėmesingi? kelintas vaikas šeimoje esate?
Kai googlinau, radau informacijos, kad čia greičiausiai ir bus atėję iš vaikytės, ten jei tėvai neskatino ir nevertino, bet negaliu atkapstyt nieko panašaus
Šeima gera mano, tėvai mylintys tiek mane, tiek sesę, tarpusavio santykiai puikūs, gražu pažiūrėt. Esu antras vaikas šeimoj, sesė 10 metų vyresnė. Tėvai buvo dėmesingi (bent kiek dabar pamenu), vis džiaugdavosi, kad anksti skaityt išmokau, kad mokiausi gerai, kad turiu “meno gyslelę”, bet paauglsytėj santykiai kiek atšalo, nors manau, kad tai normalu.
Sukūriau temą prieš eidama į darbą, grįžus tikėjausi komentarų rast pamąstymui, bet nėra
Pakelkit
op
Ačiū
O kaip su komplimentais? Jums malonu juos gauti, ar ne?
Man irgi ta pati situacija, sunku su tokiais dalykais tvarkytis
Kai juos gaunu, mandagiai padėkoju ir tiek, kažkaip neimu į galvą. Bet jei žmogus toliau kalba apie tai, kas jam/jai manyje patinka, situacija tokia pati – imu jaustis nejaukiai, pradedu ieškot minusų, kas man manyje nepatinka. Nesakau to garsiai, viską pasilieku savo mintyse, bet dažniausiai lieka tokia kaip ir nuostaba, kad kažkas kažką manyje įžvelgė.
Et, sunku normaliai paaiškint…
Ooo, pagaliau aš ne viena
Nors tiek Jūs kaip nors tvarkotės?
man panašiai. negaliu pakęsti komplimentų. sunku juos girdėti net iš savo vyro. nesijaudinkt, esat ne viena tokia. tiesiog perdėtai jautrios gal esam, ir tiek.
net nežinau, kaip tvarkytis su tokia bėda. tiesiog su laiku storesnę odą užsiauginau ir lengviau priimu, bet visą laiką pagalvoju, kad meluoja ar ieško sau naudos, kai kas nors giria keistai skamba, bet… nu taip yra su manim
Bet manau, pagal logiką, nuo komplimentų žmogui kaip tik turėtų būti gera, malonu, užplūsti teigiamos emocijos, o ne noras susisukti į kamuoliuką ir įlįst kur nors po stalu, pasislėpt…
velnias žino, kaip čia yra. lyg ir turėtų taip būti. gal čia koks psichologinis sutrikimas, sindromas koks nors gal net pavadinimą turi, tik mes nežinom
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
