Pinigai
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Šiandien pirmą kartą gyvenime susipykau su šeima dėl pinigų. Man 24 metai, baigusi studijas, neseniai įsidarbinau po ilgokos pertraukos, gyvenu su tėvais bei broliu (20 m). Kai buvau moksleivė iš tėvų gaudavau pinigų tik pietums, daugiau niekam. Nupirkdavo mokyklos reikmenis, drabužius ir viskas. Net neleido į namus kviestis draugių ar klasiokių. Mokausi gerai, visada jų klausiau, nėjau net į šokius. Kai buvau studentė tėvai duodavo pinigų būtiniausioms išlaidoms – bendrabučiui ir maistui apie 300 mėn (čia jau viskam) ir man to užtekdavo, niekada neprašiau nei vienu litu daugiau. Gaudavau stipendiją – ją skirdavau savo reikmėms arba tam kam trūkdavo. Po studijų dirbau – taip pat nieko neprašiau iš tėvų. Deja, taip susiklostė aplinkybės, kad netekau darbo ir teko grįžti į tėvų namus – gavau soc. pašalpą. Santaupos pasibaigė. Aš puikiai suprantu, kad man tėvai suteikia pastogę ir t.t. Bet net gaudama pašalpą neprašiau nei vieno lito niekam. Jei labai labai reikėdavo pinigų – pasiskolindavau ir būtinai gražindavau, moku kai kuriuos mokesčius. Be to tėvai visada kartoja, kad neturi pinigų. Neseniai vėl įsidarbinau, pavyko gaut darbą netoli namų. Kur problema? Problema tame, kad jaučiuosi egoiste ir kad šiandien pasielgiau neteisingai. Taigi mano veiksmus įvertinkite jūs. Štai ką prisidirbau. Brolis mokykloje prastai mokėsi, neakivaizdžiai studijuoja, mokama vieta, pats nedirba. Viską apmoka tėvai (dėl to neturiu tikrai priekaištų) Tačiau man kyla pyktis, nes jis gauna viską iš tėvų ko negavau aš – pinigų kasdien kiek jam reikia, mašiną, kurui ir t.t. jo draugai pastoviai mūsų namuose sėdi. Man buvo visiškai tas pats. Niekada nieko nepavydėjau. Bet kai šiandien tėvai pareiškė, kad jam ketina duot pinigų kitai mašinai ir cituoju “ar nieko tokio jei jam atiduosim pinigus, o tau NEDUOSIM NIEKO” sukilo pyktis. Susiginčijau su mama, tėtis nesikišo. Ginčas kilo dėl mano klausimų – kodėl jam visada viskas, o man nieko? kodėl visi įsivaizduoja, kad man niekada nieko nereikia ir nieko nenoriu, ir kad aš turiu pinigų? Ko tik man ji į tai nepasakė – prikaišiojo dėl studijų (kad mokėjo už bendrabutį, maistą ir pan), į tai jiems atsakiau, kad jei imčiau skaičiuot tai už brolį sumokėjo tiek pat per metus kiek man išleista per visus studijų metus. Tada pasakė, kad man rūpi tik pinigai ir kad pavydžiu broliui ir dar visaip išvadino… Bet ne piniguose esmė, tiesiog šiandien užvirė kraujas, kodėl visada viskas jam, bet niekada nieko man. Aš mašinos neturiu, nes nesu vairuojanti, todėl šitą faktą panaudojo prieš mane, kad man nereikia nieko, o jam mašinos kitos būtinai reikia. Atsakiau – gerai, einu registruotis teisėms ar ir man duosit pinigų joms bei mašinoms? Atsakė – niekada gyvenime, užsidirbk. Gal jūs galit atsakyt – ar tikrai aš bjaurybė, jog dabar man labai pikta dėl visko?
Manau nesi bjaurybė, bjaurūs tavo tėvai. Šeimoje kažkokia diskriminacija.
Matyt tu ivaikinta, del to broliui viska perka ir negaili, o su tavimi vien grieztai.
jauneliaibeveik visada labiau lepinami, tokia jau musu, vyresneliu, dalia.. manau, jusu nepasitenkinimas visai suprantamas ir pagristas.. ir negrauzkite saves del to
mažiausią vaiką tėvai dažniausiai myli labiausiai.
wow. neturiu ką patarti bet tėveliai tai kažkaip nelabai gražiai elgiasi. Ir tikrai nemanau, kad jūs bjaurybė.
tikrai jūs ne viena tokia. Mano pusseserei buvo lygiai tas pats kas jums. Jai tėvai nuo 16 metų nieko nepirko. O jos jaunesniai sesei ir butą nuomavo, kad nereikėtų toli važinėt mokytis ir išleisdavo pas draugą likt parom. o tuo tarpu vyresniaja valkata ir K**** vadindavo, kad su draugu kur nors išvažiuodavo.
skaitant per pasirdzius taip nuejo ( o kaip brolis i visa tai reaguoja?
pfff…susirasčiau darbą ir eičiau iš namų.
Man beskaitant kraujas užvirė. Pz. Reiktų kažkaip pamokyti juos visus.
mano tėvų požiūriu vaikinams daugiau pinigų reikia, nes merginos gali nugręžti savo vaikinus
Be viso to yra ir didesnė problema. Nei vienas iš jų niekada nepaklausia kaip aš jaučiuosi…dėl sveikatos. Jie puikiai žino, kad beveik prieš mėnesį aš pradėjau dažnai vaikščioti po ligoninę – neklausė kodėl. Tik vėliau pasakiau jog tyrimams. Bet nesigilino kokiems – mokami jie ar ne, nors buvau užsiminusi jog galbūt man gali pritrūkt pinigėlių. Pasakiau jiems, kad atliko kraujo tyrimus ir kad gali būt rimta liga. Nulis emocijų, net neklausė ką įtaria, o aš taip pat nesakiau. Greitai gausiu atsakymus. Laukiu jų, nervai ir depresija lydi kasdien. Nei vienas iš jų neklausia dėl tyrimų ir kokiu tikslu jie ar gavau rezultatus… Aš nesuprantu kodėl. Nerandu priežasčių už ką toks elgesys… Bet visuomet nutyliu viską ir dėl visko. Šiandien pratrūkau dėl pinigų.. Galvoje chaosas ir sumaištis..
Pabandysiu atspėti: brolis į jokias diskusijas nesivelia. Tėvai apie jį pasakytų maždaug “sunku dabar jauniems žmonėms. Svarbiausia, kad mokosi va vaikas, ne koks banditas ar narkomanas, kaip dabar daug jaunimo”. Plius, galbūt, bijo, kad jaunėlis sūnytis nebūtų priverstas emigruoti (čia mamai būtų skausmas ir netektis – gi mažiukas sūniukas). O Jūs nieko neprašėte, taigi visi įpratę, kad Jums ir nereikia. O ir tėvų mąstymas dėl amžiaus panašėja į “o kur daugiau tuos pinigus išleisti, jei ne vaikui”.
Aš dirbu. Kai susitaupysiu šiek tiek pinigų tikrai išeisiu iš jų namų.
Jūs beveik teisi. Tačiau brolis pritarė mamai, ir dar pridūrė, kad aš per mažai dirbu ir išvis namuose maišausi. Į tokius jo žodžius pasakiau, kad jis išvis nedirba ir dar iš manęs kartais skolintis prašo. Tai užsičiaupė.
Nemanau, kad čia tėvų meilės/nemeilės reikalas. Tiesiog Jums nepasisekė su gimimo šeimoje eiliškumu ir lytimi (lažinuosi, kad Jūsų mama valdingesnė, nei tėvas, taigi jos “sūnytis” ir jo poreikiai taip pat dominuoja). Žinot, kam labiau nepasisekė nei Jums? Būsimai Jūsų broliuko žmonai su tokia anyta
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
