Šiandien pirmą kartą gyvenime susipykau su šeima dėl pinigų. Man 24 metai, baigusi studijas, neseniai įsidarbinau po ilgokos pertraukos, gyvenu su tėvais bei broliu (20 m). Kai buvau moksleivė iš tėvų gaudavau pinigų tik pietums, daugiau niekam. Nupirkdavo mokyklos reikmenis, drabužius ir viskas. Net neleido į namus kviestis draugių ar klasiokių. Mokausi gerai, visada jų klausiau, nėjau net į šokius. Kai buvau studentė tėvai duodavo pinigų būtiniausioms išlaidoms – bendrabučiui ir maistui apie 300 mėn (čia jau viskam) ir man to užtekdavo, niekada neprašiau nei vienu litu daugiau. Gaudavau stipendiją – ją skirdavau savo reikmėms arba tam kam trūkdavo. Po studijų dirbau – taip pat nieko neprašiau iš tėvų. Deja, taip susiklostė aplinkybės, kad netekau darbo ir teko grįžti į tėvų namus – gavau soc. pašalpą. Santaupos pasibaigė. Aš puikiai suprantu, kad man tėvai suteikia pastogę ir t.t. Bet net gaudama pašalpą neprašiau nei vieno lito niekam. Jei labai labai reikėdavo pinigų – pasiskolindavau ir būtinai gražindavau, moku kai kuriuos mokesčius. Be to tėvai visada kartoja, kad neturi pinigų. Neseniai vėl įsidarbinau, pavyko gaut darbą netoli namų. Kur problema? Problema tame, kad jaučiuosi egoiste ir kad šiandien pasielgiau neteisingai. Taigi mano veiksmus įvertinkite jūs. Štai ką prisidirbau. Brolis mokykloje prastai mokėsi, neakivaizdžiai studijuoja, mokama vieta, pats nedirba. Viską apmoka tėvai (dėl to neturiu tikrai priekaištų) Tačiau man kyla pyktis, nes jis gauna viską iš tėvų ko negavau aš – pinigų kasdien kiek jam reikia, mašiną, kurui ir t.t. jo draugai pastoviai mūsų namuose sėdi. Man buvo visiškai tas pats. Niekada nieko nepavydėjau. Bet kai šiandien tėvai pareiškė, kad jam ketina duot pinigų kitai mašinai ir cituoju “ar nieko tokio jei jam atiduosim pinigus, o tau NEDUOSIM NIEKO” sukilo pyktis. Susiginčijau su mama, tėtis nesikišo. Ginčas kilo dėl mano klausimų – kodėl jam visada viskas, o man nieko? kodėl visi įsivaizduoja, kad man niekada nieko nereikia ir nieko nenoriu, ir kad aš turiu pinigų? Ko tik man ji į tai nepasakė – prikaišiojo dėl studijų (kad mokėjo už bendrabutį, maistą ir pan), į tai jiems atsakiau, kad jei imčiau skaičiuot tai už brolį sumokėjo tiek pat per metus kiek man išleista per visus studijų metus. Tada pasakė, kad man rūpi tik pinigai ir kad pavydžiu broliui ir dar visaip išvadino… Bet ne piniguose esmė, tiesiog šiandien užvirė kraujas, kodėl visada viskas jam, bet niekada nieko man. Aš mašinos neturiu, nes nesu vairuojanti, todėl šitą faktą panaudojo prieš mane, kad man nereikia nieko, o jam mašinos kitos būtinai reikia. Atsakiau – gerai, einu registruotis teisėms ar ir man duosit pinigų joms bei mašinoms? Atsakė – niekada gyvenime, užsidirbk. Gal jūs galit atsakyt – ar tikrai aš bjaurybė, jog dabar man labai pikta dėl visko?