Pas mus viskas buvo palaipsniui – susituokėme, išvažiavome ilgam medaus mėnesiui, grįžę ėmėme ieškoti būsto, po mėnesio jau buvome nusipirkę nerealią tobulų tobuliausią vietą gyventi, na o dabar ją įsirenginėjame (((: Ir man atrodo, kad pirma vestuvės turėtų būti – taip užtivrtini savo šeimą, o toliau viskas eina palaipsniui, augi palaipsniui kaip šeima ir stataisi savo pamatus.

diedam patogiau, kai visu pirma be jokio statuso pagyvena – viskas sutvarkyta, paruosta. buto nebuvimas kai kurioms tik pasiteisinimas, kad vyrelis nenori ju imt i zmonas.

Jeigu MEILĖ…ir kaip širdis sako…

Susituokus daug daugiau galimybių…

Mes ir laukėmės vaikelio,ir iškėlėm vestuves ir būstas buvo.

JŪs abu turit nuspręst…

Didelės sėkmės.

ir kas su tuo blogai? kad tik zmones laimingi butu, o tokiu burbekliu piestu stojanciu pries gyvenima kartu dar iki vestuviu visad bus pilna

Kodel jus visus vyrus i vienus remus statot? pasaulis nera viena juoda ir balta, yra daug atspalviu, kaip ir daug skirtigu zmoniu

neabsoliutinu, visko pasitaiko.

O aš kaip tik norėčiau vaiko prieš vestuves. Isivaizduoju dukrytę barstančią rožių žiedlapius bažnyčioj Na, tik nežinau kas būtų jei gimtų berniukas

Kadangi vestuves planuojame vėliau, nei kad norime apsigyventi nuosavame būste, tai net nesvarstome kitokio varianto, kaip pirmiausia butas. Plius, kadangi būstui piniginiai resursai labai riboti, vestuves irgi logiška atidėti. Žinoma, būtų galima tiesiog susirašyti, bet maniškis užprotestavo, kad nori nemažos šventės, o tai, savaime suprantama, kainuos atitinkamai, todėl pirmiau mums prioritetas finansų atžvilgiu yra būstas.

Nebent studijų tęsimas ar darbas nublokštų į skirtingus miestus, ir tektų atidėti buto pirkimą neapibrėžtam terminui, tada galbūt pagalvotume apie susituokimą pirmiau.

Tikriausiai rožių žiedlapių nebarstytų