Pirma meilė – nerūdija?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sukūriau šią temą norėdama, jog pasidalintumėte savo pirmąja tikra meile. Taigi, kaip gi nepradėti nuo savęs.
Su Juo susipažinome internetu, (turbūt tai labai banalu šiais laikais…) ilgai bendravome, kalbėdavomės valandų valandas. Vieną gražią pavasario popietę jis atvyko – susitikome bundant pavasariui. Kartu pabudo ir mūsų jausmai… Jis gyveno nei toli, nei arti už 200 kilometrų. Galbūt dalis jūsų pradės bambėti, jog aš materialistė, tačiau neslėpsiu, jog man patiko, kad jis vyriškas, gražiai atrodo, važinėja su gera mašina. Žinoma, laikui bėgant šis požiūris stipriai pasikeitė, tačiau kuri čia be nuodėmės?
Po pirmojo pasimatymo norėjome būti kartu, tačiau kad ir kaip bandžiau priešintis atstumui, jis visgi buvo… Kitą kartą susitikome po gero mėnesio, abu neišpasakytai laimingi. Vidurnaktį supomės kaip maži vaikai, daug daug kalbėjomės, vėliau visą naktį praleidome prie ežero, bundant rytui jam reikėjo į darbą, man į mokslus, taigi naktį, prabėgusią lyg akimirka, pakeitė darganotas ir verkiantis ryto dangus.
Dar vienas pasimatymas – dar po gero mėnesio – pavyko išvykti į stovyklą, kuri buvo ten pat, kur gyveno jis – prie jūros… Tos keturios dienos (tiksliau vakarai ir naktys) praleistos kartu buvo pačios geriausios gyvenime… Smėlis po kojom, saulėlydis, artuma. Visa tai labai svaigino…
Paskutinis kartais, kai mačiau Jį, jau baigiantis vasarai įvykusi dar viena stovykla, kurios metu vėl visus vakarus leisdavau su Juo… Net galva svaigo nuo buvimo kartu.
Taigi, keturi susitikimai, o atrodo, jog žmogus tau pažįstamas jau amžinybę. Nesibaigiantys planai, kokie bus mūsų namai, kokios vestuvės, į ką bus panašūs vaikai Kaip dažnai žmonės svajoja nė negalėdami pagalvoti, jog daug kam tiesiog ant šios žemės nelemta išsipildyti.
Paskutinį tašką padėjau aš. Manau, jog abu vienas kitą tikrai mylėjome, tačiau turbūt aš labiau… Nors visos priežastys ir pasiteisinimai, kodėl nepavyksta dažniau susitikti buvo tikrai neparemti melu, tačiau aš šitaip negalėjau. Jaučiau, jog kažkas ne taip… Žinau, kitos nebuvo, turbūt tiesiog buvo prabėgę per mažai laiko po prieš tai buvusios draugystės. Taigi, šis įvykis iki pat dabar man buvo skaudžiausias gyvenime. Atrodo, žemė iš po kojų slydo. O Jis… Jis nė nebandė vėl visko sugrąžinti taip, kaip buvo. Matyt pats jautė, jog negalės man duoti tiek, tiek turėtų.
Po poros metų laimingai ištekėjau, turiu nuostabų vyrą, labai jį myliu, tačiau pirmoji meilė – nepakartojama. Galbūt ir dėl to, jog ji patirta dar būnant labai jaunai, kai į viską žiūri kiek kitaip, nei dabar…
O dabar lauksiu jūsų tikrosios meilės istorijų. Tikiuosi, jog dauguma jų bus pasibaigę laiminga pabaiga
va jė zau
Man atrodo pirma meile surudija tom kuriu pirmi vaikinukai buna tikrai nekokie. Nes kai suvoki jog lemta buvo issiskirti tai nera taip sunku pamirst, o jei vis gailiesi del smulkmenu, kurias darei, vis galvoji kas butu jeigu butu tai tada dar ilgai galvoji apie ta zmogu..
nerūdija vis dar nebemyliu aš jo, bet šilti jausmai jam visuomet išliks
Mano nesurudijus…nors ir kelis kartus istekejus, ir vaiku turiu, bet sirdyje gyvena Jis. Lygiai taip pat su skausmu prisimenu kopas, jura, nakti, dangu, jo sena Honda, ziema laukiancia manes prie namu. Buvome mokyklinio amziaus vaikai, tarp musu net nieko rimciau neivyko. Net dabar verkiu. Nemokejau saugot, vertint. Dar daug daug metu ruseno jausmai abieju musu sirdyse, dar daug zodziu paraseme laiskuose, bet niekada nebebuvome kartu. Gyvenimas mus vis suveda, ir pabendraujame darbo reikalais, bet kiekviena karta ji pamacius nejaukiai nuleidziu akis. Gal naivu tiketis, bet kazkodel galvoju, kad ir jis saugo man kertele sirdyje.. Zinau, kad tai niekur neveda, bet taip gera turet tokia maza paslapti. Gal kada senatvej busime kartu..nezinau, bet kazkodel taip galvoju
Mano pirma meilė surūdijo..
Nors ir palaikome kontaktus, bet vien iš draugiškumo, kadangi daug pirmų kartų buo būtent su juo, pirmas kartas su vaikinu prie jūruos- su JUO, pirmas abiejų kartas, pirmas vaikinas, kurį supažindinau su tėvais, pirmas vaikinas, kuris pasipiršo, BET, buvom išties jauni, nors ir dabar tokie esame, bet pradėjome draugauti, kai buvau 14m., o jis 16m., išdraugavome 3,5m. atrodė atradau savo žmogų, bet su laiku pastebėjau, kad labai ir charakteriai skiriasi, abu karštokošiai, aš avinas, Jis skorpas, tad kas nuodais, kas ragais dūrė
Palikau aš Jį, tiesiog mačiau, kad klydau ir Jis ne mano žmogus, abu verkėm, nes be galo brangus buvo ir rūpėjo, esu iš tų žmonių, kur labai prisiriša.. Bet po 2m išsiskyrimo bendrauti pradėjome, Jį paliko kita mergina, supratau kaip Jam skaudu, palaikiau Jį, nes pati išgyvenau išsiskyrimą, skaudų išsiskyrimą, kur metams praėjus, man dar vis rūpi Jis (ne pirma meilė). Tad galiu teigti, kad pirma meilė dažnai rūdija
Bet vat tikroji meilė, kur jauti visa savo esybe, kad Jis Tau turi būti skirtas, bet likimas pasišaipo ir išskiria Jūsų kelius, čia kita kalba..
Kaip viena mergina rašė, kad žeminosi, kad tik neišsiskirtų, taip ir aš dariau, žeminausi, vis naiviai mąsčiau, kad gal todėl, kad esu pirma Jo rimta mergina, nors buvo 6m. vyresnis.. Matyt išsigando atsakomybės, kalbų apie bendrą ateitį, vaikus ir pan, nors pats tyliai gvildeno mintis eiti kartu gyventi.. Ech.. Nuo tokių skaudulių pasakiau sau, kad meilės nėra, o tai tik niekas kitas, kaip nerviniai impulsai
Tokia mano pirmos meilės mini istorija, kuri surūdijo ir tikrosios meilės, kurios nepamirštu..
6 klasė, jis – metais vyresnis kaimynas ir mamos draugės sūnus, man buvo sunku buvo pripažint simpatiją, draugavom 3 kartus, nė karto nepasibučiavom (sakė, kad aš per jauna), labai skaudžiai išgyvenau paskutinį išsiskyrimą, nors ir pati išprovokavau (buvo už ką), labai nekentėm vienas kito, po to buvom lyg ir draugeliai, vėl nekentėm, bet jau suaugom ir palaikom civilizuotus santykius. Išaugo ne mano skonio vaikinas, be to, interesai gana skiriasi – nekabinčiau vėl
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
