Prašau nuoširdžios pagalbos
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos. Noriu papasakoti apie save. Galite smerkti, galite teisti mane, bet nežinau, už kokio šiaudo griebtis. Save apibūdinti galėčiau kaip be proto kompleksuotą, vienišą būtybę. Taip, aš turiu mamą, tėtį, brolį.. Taip, bet tik tiek. Pradėsiu nuo pradžių… Mano atsiminimai iš vaikystės – tėvų nesutarimai, išdavystės, noras skirtis.. bet taip ir po šiai dienai jie neišsiskyrę. Na, man čia didžiulė vaikystės nuoskauda yra likusi. Pradinėse klasėse turėjau kelias drauges, tiksliau gal vieną labai gerą draugę, abi buvome tokios geros , paprastos mergaitės, vėliau aš dar buvau vaikas, o ji jau paauglė ir baigėsi mūsų draugystė.. Mokykloje visada turėdavau nors vieną draugę, na, gal gerą bendraklasę tiksliau, o ne draugę, nes ne visada susitikdavome po pamokų. Žodžiu, kiekvienais metais keldavausi sau vieną ir tą patį tikslą – susirasti draugių.. Taip, man jau 20 metų ir aš šiuo metu išvis neturiu nė vienos draugės. Pernai baigiau mokyklą, egzaminus išlaikiau vos keliais balais, nors visi man prognozavo išlaikymus 100-ukais, kadangi nuolat buvau stropi mokinė. Puoliau į depresiją, bandžiau žudytis, bet nesėkmingai. Tada papasakojau dalį savo skaudulio tėvams, jie labai sunerimo, kreipiausi į psichiatrę, nustatė, jog yra depresija. Gėriau vaistus. Nuo rugpjūčio.. Žadėjau šiemet persilaikyti egzaminus ir būti sėkminga studente, tačiau.. tačiau mane griaužia tas jausmas, kad neturiu nieko, dėl ko verta gyventi, nuo vaistų būdavo sunku susikaupti, bet be jų – išvis košmaras. Tėvams teigiau, jog man jau viskas ok, jog lietuvių egzaminas sekėsi gerai, šiandien laikiau biologiją, poryt perlaikysiu chemiją.. Bet esmė tokia, jog aš visiškai nieko nebemoku, esmė, kad aš esu buka kaip nežinau kas.. Faktas, jog aš neįstosiu į valstybės finansuojamą jokį universitetą ar kolegiją.. Bet bėda ne ta, nes aš vėl bijau, jog išvykusi iš savo miesto neturėsiu draugų, būsiu uždara ir susikausčiusi.. Aš labai kompleksuota, pergyvenu dėl visko, greitai susijaudinu… Psichiatrei irgi melavau, sakiau, jog man viskas ok, jog jaučiuosi daug geriau, jog sekasi mokytis, susikaupti..
Nežinau, merginos.. vėl vasara, vėl noriu dingti iš šio pasaulio, tik nežinau – kaip. Manimi jau tikrai niekas nebetikės – net tėvai. Juos dar kartą nuvilsiu, aišku, jie sako, jog jiems svarbiausia – mano sveikata, tačiau.. kas iš manęs, jei aš diplomo net nesugebėsiu gauti aukštojo mokslo?
Turiu darbą, stengiuosi būti puiki kolegė, tačiau aš pasmerkta vienatvei.. ;/ Aš turiu vaikiną, bet jam viską meluoju, jis nieko nežino apie mano depresiją, apie mano geriamus vaistus, apie mano skausmą ir mano vienišumą.. Man gera su juo susitikti tik todėl, jog su juo bent kažkiek užsimiršta problemos. Kai jis sužinos tiesą, dėl mano egzaminų rezultatų ir pan. dalykų – faktas, jog net matyti manęs nenorės.
Nežinau , matot, net negaliu aš čia normaliai visko aprašyti, problemų begalės, mintys šokinėja..
Ką man daryti??
Manau, jog tave zlugdo neigiamas poziuris i save. Jeigu imtum mastyt teigiamai, aplink tave daug kas pasikeistu. Rasai, kad stengiesi buti gera kolege, tai kodel nepakvieti kokios nors susitikti, paplepeti? Norint tureti draugu reikia ir paciai stengtis. Turi vaikina, seima, tikrai nesi vienisa. Tiesiog zlugdo tave neigiamos emocijos. Egzaminus gali perlaikyt. O ir be diplomo gali gyvenime pasiekti daug. Manau tau kaip tik praverstu pakeisti aplinka
Man vienodai, ar tau keista, ar ne
Domiuosi psichologija, tai jau taip savaime iseina pasakyti Pabandyk atrasti kuo daugiau veiklos tada, kad turetum kur issilieti. Kaip tau sportas? Gal padetu uzsimirsti, ir veikla nebloga, ir sveikatai naudinga. Arba namuose pasileisk kokia trankia muzika ir is sirdies pasisok, labai padeda O jeigu gydytoja tau nesuteikia tokios pagalbos kokios noretum, gal neverta konsultuotis? Iskok budu kurie tiktu tau
mano draugei taip pat buvo nustate depresija, nors jos is tiesu net nebuvo, drauge pati teige kad ji jauciasi gerai, prirase jai tu vaistu nuo depresijos, jos pacios daktare neleido jai ju gerti, nes pasake kad bus tik blogiau, ir kad ji per jauna, zmones juos geria kuriem isvis sakes guli per dienu dienas nepajuda tik i viena taska ziuro nevalgo negeria, ka zinau as taip issivaziduoju..
Antidepresantus geriu nuo 19 metų.. Dozės – nesveikai didelės. Psichiatrė teigė, jog prie jų nepriprantama, bet.. nežinau, kiek čia tos tiesos.
Kalbi taip, kaip mano psichiatrė.
Aš jau 10mėnesiu kartoju kiekvieną dieną: kiekvieną dieną man darosi vis geriau ir geriau.. Tai tapo mano malda, bet.. nieko man geriau.
Aš mirusi. Skaudu, verkiu, žliumbiu, bet nuo to niekas nesikeičia gi. Man gėda jau ir prieš tėvus. Pernai reikėjo daug drąsos, kad prabilčiau pagaliau apie savo problemas.. bet man nereikėjo jiems meluoti ir šiuos metus, kad man vis geriau darosi. Nes taip nėra.
kiek girdejau tie nuo depresijos vaistai tik pablogina bukle,ypac kai esi tokia jauna,nuo ju gali tapti priklausoma
Pirmiausia apie save reikia galvoti tik gerai. Kekvienas zmogus yra unikalus ir nuostabus. Tu taip pat. Pirmas dalykas kuri turi padaryt yra keisti poziuri. Kasdien kartok sau, kad viskas gerai, kokia tu nuostabi, kad viskas imanoma ir siek savo svajoniu ir tikslu. Pati esi savo gyvenimo seimininke ir laikas ji pakeisti
Vaikinas ir taip turi savų rūpesčių..
Na, man atrodo, jog aš esu jau supuvusi viduje, gyva tik išore.
Pabandyti verta. Aplinkos pakeitimas dazniausiai duoda naudos. O su tevais turi atvirai pasikalbeti. Manau jie supras tave. Svarbiausia tau perlipt per save. O naujame mieste taves daug kas gali laukti : ir naujos drauges, ir naujas darbas arba mokslai, gal net meile. Nes jei su vaikinu negali buti atvira, nemanau, kad santykiai labai geri. nes juk atvirumas – ju pagrindas. Taip, kad linkiu tau sekmes. Viskas susitvarkys. Svarbu nepasiduot
Blogai,kad meluoji kitiem,koks skirtumas ka jie pagalvos,reik sakyt tiesa,zmogus kuris meluoja visada jauciasi nejaukiai ir veliu yla islenda vistiek is maiso..manau tau reiketu but atviresnei bent su savo vaikinu,tai tikrai
Būtent.. aš esu labai uždara, nes bijau būti nesuprasta ir įskaudinta!!
Nežinau kaip tapti kitokiai.. Visus metus stengiausi, maniau, jog padės.. Tėvai sukišo krūva pinigų į mano sveikatą (konsultacijos pas gydytoją, vaistai (į mėnesį išėjo po 400Lt) ;// O koks rezultatas? NULINIS. Tėvai klausė, ar man padeda, aš sakiau – taip, tikrai padeda, jaučiuosi good ir pan. Bet nė velnio
Keista,bet si karta man patiko tavo pasisakymas
Aš manau, jog geriausia man būtų išvyksi iš savo gimtojo miesto, persikelti į Kauną/Vilnių ir pradėti naują gyvenimo etapą. Pamiršti viską, kas buvo, į ateitį žvelgti su perspektyva. Bet ar mane tėvai išleis kažkur vieną, kai žino, jog mano tokia būklė?
Mergyt,tu per daug viska imi i sirdi ir perdaug nepasitiki savim,nepaliks tas vaikinas del tokiu nieku..dabar tau atrodo svarbiausia tie pazymiai ir t.t. bet tai nera gyvenimo katastrofa,neistosi,tai ir nereik,jei butinai nori mokytis univere,tai istosi i mokama,jei ne,tai yra kolegijos,profesines ir t.t. zmones gyvena ir buna laimingi ir nieko nebaigia,del to tikrai niekas nesizudo..plius daug ka duoda darbo patirtis,saunuole,kad dirbi..darbdaviai labaiu renkasi turincius praktikos,ar bent kazkur dirbusius,o ne tik su diplomu nedirbusius. O del draugiu,yai jei esi vienisa gali cia susirast draugiu..beto manau tavo didziausia problema,kad esi uzdara,nepasipasakoji vaikinui,draugam kas tave slegia,draugai yra ne tik,kad butu kai gera,bet ir kai sunku turi padet..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
