Sveikos merginos. Noriu papasakoti apie save. Galite smerkti, galite teisti mane, bet nežinau, už kokio šiaudo griebtis. Save apibūdinti galėčiau kaip be proto kompleksuotą, vienišą būtybę. Taip, aš turiu mamą, tėtį, brolį.. Taip, bet tik tiek. Pradėsiu nuo pradžių… Mano atsiminimai iš vaikystės – tėvų nesutarimai, išdavystės, noras skirtis.. bet taip ir po šiai dienai jie neišsiskyrę. Na, man čia didžiulė vaikystės nuoskauda yra likusi. Pradinėse klasėse turėjau kelias drauges, tiksliau gal vieną labai gerą draugę, abi buvome tokios geros , paprastos mergaitės, vėliau aš dar buvau vaikas, o ji jau paauglė ir baigėsi mūsų draugystė.. Mokykloje visada turėdavau nors vieną draugę, na, gal gerą bendraklasę tiksliau, o ne draugę, nes ne visada susitikdavome po pamokų. Žodžiu, kiekvienais metais keldavausi sau vieną ir tą patį tikslą – susirasti draugių.. Taip, man jau 20 metų ir aš šiuo metu išvis neturiu nė vienos draugės. Pernai baigiau mokyklą, egzaminus išlaikiau vos keliais balais, nors visi man prognozavo išlaikymus 100-ukais, kadangi nuolat buvau stropi mokinė. Puoliau į depresiją, bandžiau žudytis, bet nesėkmingai. Tada papasakojau dalį savo skaudulio tėvams, jie labai sunerimo, kreipiausi į psichiatrę, nustatė, jog yra depresija. Gėriau vaistus. Nuo rugpjūčio.. Žadėjau šiemet persilaikyti egzaminus ir būti sėkminga studente, tačiau.. tačiau mane griaužia tas jausmas, kad neturiu nieko, dėl ko verta gyventi, nuo vaistų būdavo sunku susikaupti, bet be jų – išvis košmaras. Tėvams teigiau, jog man jau viskas ok, jog lietuvių egzaminas sekėsi gerai, šiandien laikiau biologiją, poryt perlaikysiu chemiją.. Bet esmė tokia, jog aš visiškai nieko nebemoku, esmė, kad aš esu buka kaip nežinau kas.. Faktas, jog aš neįstosiu į valstybės finansuojamą jokį universitetą ar kolegiją.. Bet bėda ne ta, nes aš vėl bijau, jog išvykusi iš savo miesto neturėsiu draugų, būsiu uždara ir susikausčiusi.. Aš labai kompleksuota, pergyvenu dėl visko, greitai susijaudinu… Psichiatrei irgi melavau, sakiau, jog man viskas ok, jog jaučiuosi daug geriau, jog sekasi mokytis, susikaupti..

Nežinau, merginos.. vėl vasara, vėl noriu dingti iš šio pasaulio, tik nežinau – kaip. Manimi jau tikrai niekas nebetikės – net tėvai. Juos dar kartą nuvilsiu, aišku, jie sako, jog jiems svarbiausia – mano sveikata, tačiau.. kas iš manęs, jei aš diplomo net nesugebėsiu gauti aukštojo mokslo?

Turiu darbą, stengiuosi būti puiki kolegė, tačiau aš pasmerkta vienatvei.. ;/ Aš turiu vaikiną, bet jam viską meluoju, jis nieko nežino apie mano depresiją, apie mano geriamus vaistus, apie mano skausmą ir mano vienišumą.. Man gera su juo susitikti tik todėl, jog su juo bent kažkiek užsimiršta problemos. Kai jis sužinos tiesą, dėl mano egzaminų rezultatų ir pan. dalykų – faktas, jog net matyti manęs nenorės.

Nežinau , matot, net negaliu aš čia normaliai visko aprašyti, problemų begalės, mintys šokinėja..

Ką man daryti??