Labas vakaras, merginos.

Zinau, kad ne viena esate istverusi sita jausma. Mane jis valdo jau puse metu. Taip, tai skirybos. Skirybos su zmogum, su kuriuo isivaizdavau savo gyvenima. Kaip sakoma, laikas gydo zaizdas. Nezinau kodel, taciau man sis posakis negalioja. Net ir praejus pusei metu, nenustojau apie ji galvoti. Kiekvienas mano veiksmas, kiekviena mintis yra uzimta juo. Kad ir kur beeiciau, minioje akimis ieskau jo veido. Nebezinau kaip su tuo kovoti. Kiekviena diena lydi liudesys, prisiminimai ir baime, kad niekada daugiau neteks prie jo prisiglaust. Beprotiskai ilgiuosi. Naujos pazintys ne dziugina, o vercia suprasti, kad su niekuo nebus taip gera, kaip buvo su juo. Nauja, idomi veikla taip pat nedziugina. Neliko motyvacijos niekam. Gyvenu baimeje, nes suvokiu, kad to nebebus.

Daznai kitu zodziai vercia susimastyti, padeda pasijausti lengviau. Galu gale man svarbu issipasakoti… Butu smagu isgirsti patarimu, o galbut ir asmeniniu istoriju. Nebezinau ko imtis, tad pagalbos prasau Jusu, mielosios.