Sveiki, nuo vaikystės svajojau kad tėvai išsiskirtų – deje jie visdar gyvena kartu (tiesa mama neseniai išvyko į kitą šalį laikinam gyvenimui). Jie abu nuostabūs žmonės, tačiau bent iš tėčio nesulaukiu jokio palaikymo -tik trukdymo. Turiu problemų su mokslais – prisidariau skolų dėl nervų ir ligų tai jis ne tai, kad palaikytų ar patartų ką, bet tyčiojasi – sako tai tau seniai reikėjo į užsienį išvažiuoti o ne pinigus švaistyti. Kai planavau dirbti atkalbinėjo, bele tu tik studijuok pinigų duosiu – nors duodavo tik tik išgyventi tik nedirbk.

Nebendraudama su juo sutvirtėju, labiau pasitikiu savimi ir atsitiesiu -susirandu darbą tai sutikęs iškoneveikia, kad už grašius dirbu arba šiaip ką priekaištauja. Suprantu, išeitis nebendrauti, tačiau kaip kai šeima man yra tikrai svarbus dalykas.

Žinau- pati kalta. Bet man įdomu panelės ir moterys, susidūrusios su tokia situacija – kaip darėt? Nuspręndėt kad ir kaip sunku nutraukt santykius? Bendravot ir pykotės? Radot išeitį?

Be to kaip tai įtakojo jūsų santykius su būsimais/esamais vyrais? Neįlindot į tą pačią košę?