Savidestrukcija
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas rytas.
Problema tame, kad aš visą gyvenimą kažkokia prislėgta jaučiuosi ir viskas man netinka. Apie savižudybę galvojau tik ankstyvoje paauglystėje, po to viskas taip ir praėjo… Žudau save po truputį, vartoju įvairius vaistus, alkoholį (daug alkoholio), bandžiau pradėti rūkyti, bet šita žudymo forma visiškai man netiko ir nepatiko, nesirengiu šiltai, mėgdavau žiemos vakarais išvis sėdėti stotelėje kaip kokia benamė ir šalt, ir verkt, ir šitaip kankintis…
Pastarąją savaitę susirgau, skrandžio bėdos ir draugas buvo supykęs, kad negeriu vaistų, nesimaitinu tinkamai, pas gydytojus nenoriu, nieko nenoriu.. Jis nebežino, kaip man jau kelt motyvaciją gyvent. O aš pati apie tai nebuvau labai giliai susimąsčiusi. Taip, gyvenimas man nemielas, manau, jog nieko nemoku ir negaliu, bet taip pat man įskiepyta, kad daug žmonių tokie yra, dar blogiau gyvena, dėl to svarbiausia, kad iš viso GYVENU. Tai jau yra gerai.
Bet dėl draugo kančios pati susiimt norėčiau. Kvaila turbūt ir laikina.. Bet nebežinau, ką man daryti? Visi galvoja apie karjerą, šeimą, gražius prabangius namus, o man nieko nesinori. Kas iš to. Kas iš tų vaikų. Karjeros. Kaip dirbau žemo lygio darbą, taip ir dirbsiu.
Nežinau, ko noriu. Neturiu kažkokių didelių siekių ir tikslų gyvenime. Kylančios problemos išsisprendžia savaime, palaukiu ir išsisprendžia.. Draugas už mane tikriausiai ir egzaminus universitete laikys, nes jau referatus visokius rašo man…
Jeigu turite kažkokių patarimų, būčiau dėkinga, jei pasidalintumėt. Beje, agresyvūs, pikti spyriai į subinę nepadeda, tai kaip tik dar labiau viską smukdo žemyn…
Kreipkis pagalbos į specialistus… Jokie pasakojimai ir patarimai iš šalies tieisog nepagelbės…
Lankausi pas psichologą nuo vasaros pradžios maždaug, bet mes kalbamės apie kitus dalykus, jam rūpi mano jausmai, kasdienės situacijos, išgyvenimai. Dėl to labai keista, gal jis nemato, KAIP man blogai? (Taip, dar labai įsijautusi esu į aukos vaidmenį…)
Turbūt per kitą susitikimą reikės pasikalbėti apie tai tiesiogiai.
viskam yra priezastis, psichologui pirmiausia reikia tave pazinti, kaip asmenybe, po to gilintis kur suo pakastas, turekit kantrtybes, butu gerai, kad kas nors priverstu vel ten nueiti ir butu gerai, kad pas toki, kuris turi geras rekomendacijas, nes kaip suprantu paciai sunku viso ko imtis, ir tas ignoravimas aplinkos pacia grauzia ir varo i nevilti.
Mato, tikrai mato. Ir greičiausiai kitus dalykus ir kitaip, nei Tu.
Tik dabar įdomu pasidarė, jei žinai, kad lauži aukos spektaklį ir aplinkinius grūdį į jiems Tavo primetamus vaidmenis (čia pgl. E.Berne), kodėl nieko nedarai, kad tai sustabdytum? Beje, mintis pamąstymui, ar kartais ir psichologui nebandai primesti konkretaus vaidmens, o va jis niekaip jo nepriima?
mano vieną draugą su labai panašiu polinkiu į savidestrukciją vienam mėnesiui į psichūškę išvežė, kai žmonės rado jį visą apsisvaiginusį ir susižalojusį. Čia tau pamąstymui, nes manau ir tau nedaug trūksta iki to.
Sudėtinga paaiškinti. Kartais išeinu iš kabineto ir pagalvoju, kad tikrai viską surežisavau, sugalvojau, bet kai tai darau, aš nesuprantu. Stebiu jo reakciją, dažniausiai ji visai kitokia, nei tikiuosi ir tai mane sutrikdo trumpam. Vienais atvejus primetu auką, kitais kaip tik stengiuosi atrodyti kuo geriau, sužibėt prieš jį kaip vertingas žmogus, daug mokantis, žinantis, galintis.
Nieko nedarau, nes nežinau, ką daryti. Pas mane, pasirodo, tiek vaidmenų gali būti visokių…
ziogasziogas, neišgąsdino kažkaip, gal ir gerai būtų.
Psichologas bando nustatyti tuos tavo vaidmenis….. Ai, ka cia siaip kalbet, pati daug metu antidepresantus geriau, kol pamaciau kokia egoiste ir tingine esu….db stengiuosi labiau stengtis del kitu….galvot apie kitus, tai nebereikia andidepresantu, bet vis tiek tingine…nematau prasmes karjeroje, madinguose daiktuose ir pan… Gal ir nera tai blogai, svarbu negadint kitiems gyvenimo. asmenybes nesusiformavimas ( arba susiformavimas kitokios asmenybes, nei dauguma), kelia psichologams daug problemu, jie nezino, kodel taip ivyksta. Bet kazkokia gyvenimo prasme turi buti ir tokiems zmonems. Viena pazistama depresija sirgo ne taip ilgai ( apie du metus), bet pabaige gyvenima savizudybe. As, kai jau turiu patirties, maciau, kad jai blogeja daug anksciau, nei ji “staigiai’ ir “oficialiai” susirgo…. Tai va, yra tu “kitokiu” gyvenimai, bet savidestrukcija vis tiek blogai….autore, ieskok blogio savyje…….taip gyventi per sunku, o savizudybe, vis tiek ne tai, jei nors kiek tiki sielos nemirtingumu….negalima taip kenkti sau…
man yra gan keista, kad psichologas dar nenukreipė pas psichiatrą… galbūt reikėtų pakeisti psichologą arba pačiai bandyt eit pas psichiatrą?
O čia ir įdomu tai, kad mes dabar bandom iš manęs kaltės jausmą išvaryti dėl visokių menkniekių. Vadinasi, nesu blogas žmogus, nesu egoistė, visuomet pirmiausia galvoju apie kitus, tik po to apie save. Bet visai kas kita yra savęs naikinimo tema – čia jau kitų gailėjimasis, prašymai nepadeda, jie man kaltės jausmo nesukelia, nes ties šiuo reikalu jaučiu teisę rinktis, būti atsakingai už savo kūną ir poelgius prieš jį. Ačiū, kad parašei.
sublimacija, dėl to man pačiai labai įdomu ir kyla įvairių klausimų. Gal aš išsigalvoju problemas? Gal jam reikia tik pinigų, o mano sveikata nėra svarbi?
Hm… o tu pakankamai nuoširdi konsultacijų metu? Viską pasipasakojai, ką parašei čia?
Gal tu menininkė, ką? Menininkai gyvena melancholijoje..na, tau depresija, tai gal tu jau supermeninkė.! Hah, juokai juokais, bet nenukabink rankų. Aš ir pati pastebėjau, kad labai daug kam darausi apatiška. Geriau pamilk smulkmenas, daryk neieškodama priežasties, kam tai darai. Gal kai pvz rasi darbą geresnėje vietoje ir tave paaukštins, atrasi motyvacijos toliau kilt aukštyn?.. ech.. nenuleisk rankų.
Mane su menininkais sieja tik alkoholizmas, o šiaip neturiu jokių talentų ir rankos iš subinės auga..
sublimacija, nepasakojau, tik užsimenu ką nors ir jis mane iš karto pradeda vesti kita kryptimi ir į tai nesigilina! Pavyzdžiui, pradėjau šnekėti apie skaitytą knygą, mirties tematika, tai jis užsiciklino ties autoriumi ir kitomis jo knygomis.
keisk psichologę.
Jei kyla įtarimų dėl psichikos sveikatos, tai jūsų vietoje tikrai nueičiau pas psichiatrą, privačiai. Ar maža kas gali būti. Gali būti užsitęsusi depresija arba bipolinis, tokiu atveju reikia gydytis, gali būti koks asmenybės sutrikimas, su kuriuo irgi reikia išmokti gyventi ir tvarkytis. Saviagresija nėra normalu. Nesvarbu, ar vaistais, ar pozityviais pokalbiais, ar tais pačiais “spyriais į užpakalį”, bet turite jausti, kad gaunate naudą, išsiaiškinti kas jums yra, o ne vaikščioti į konsultacijas ir svarstyti, kad gal tik pinigus iš jūsų lupa.
Iš patirties sakyčiau, kad 99proc. diagnozė – depresija. Laikas ne pas psichologą, o pas psichiatrą, atlikt būklės analizę ir tada turi skirti gydymą. Nebūtinai tai bus tabletės, nebijokit. Raskit gydytoją, kuris jums būtų autoritetas, kuriuo pasitikite, tai ženkliai padidina tikimybę kuo greičiau pradėti sveikti. Jei sunku prisiversti pradėti lankytis pas gydytoją, imtis intensyvios terapijos, pasakykit artimam žmogui, kuris jus truputį patemptų už ausų, užpakalį paspardytų, prisiversit kažkaip tada, o kai pradžia padaryta – daug lengviau tęsti.
Depresijos gydymas – didelis darbas su savimi. Pradžioje turi tiesiog versti save kažką daryti, eiti, veikti. Todėl būtina pagalba iš šono, ir su laiku tai tampa lengviau.
Pasyvumas, aukos sindromas yra kryžius gydymui. Žmogus turi imtis aktyvios rolės savo sveikime.
Nežinau, kokiame mieste esate, tačiau galiu parekomenduoti gydytoją Vilniuje, taip pat veikia ir nemokamas dienos stacionaras (ateini ryte, vyksta individualūs ir grupiniai užsiėmimai, pavakary išeini), galimybių tikria yra, tik griebk jas, nes jau pradedi siekti dugną.
Bet kada gali kreiptis a.ž.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
