Savęs kitaip pavadinti nemoku. Esu tokia. Skuduras. Šiukšlė. Nieko verta atmata. Ir viskas dėl meilės. Matyt, mylėti nemoku. Kai įsimyliu – ilgainiui, prarandu save. Principai, išdidumas, savimyla – dingsta ar ji lieka tokia maža, kad ir per mikroskopą sunkiai įžiūrėtum. O aš tiesiog norėjau, tikėjau – kad šįkart viskas bus kitaip.

Taip, viskas dėl mylimo vaikino. Su kuriuo, pastaruoju metu, pykomės… Baisiai… Finalas būdavo visada toks, kad jis – mane išvadindavo baisiausiais žodžiais, ir niekas jam nerūpėjo – nei ašaros, niekas. Paskutinį kartą – mane privedė prie isterijos, klykiau taip, kad turbūt visi kaimynai girdėjo. Tai pamatęs, jis nurimo, pylė tiesiai man į akis vandens, argumentuodamas, kad dabar manęs jau bijo… O tada, viskam a’la nuslūgus, verkėm abudu – kad ir aš, kad ir jis mane myli, kad iš tiesų jam esu reikalinga, brangi. Susitaikėm, tačiau visą šį laiką mane graužė kirminas – jaučiau nuoskaudą, nekenčiau savęs, kad meilė – kad ji yra kur kas stipresnė už mano savigarbą, kad nemoku supykti, nebeatleisti, bėgti kuo toliau. Tačiau slėpiau tai, tikėjausi, kad viskas praeis savaime (kaip aš savęs nekenčiu…)

Tačiau viskas nepraėjo taip lengvai. Mačiau, kad ir jis jaučiasi blogai. Tačiau bijojau jo klausti, nes jis dažnai mane kaltindavo dėl konfliktų, kad jį išprovokuoju su manimi elgtis kaip su šiukšle… Bet… šiąnakt viskas buvo kitaip. Susitikome vakare, kartu buvome, rodė ir dėmesį, buvo švelnus… ir vėliau, kažkas jam ne taip pasidarė – pradėjo sakyti, kad jam važiuoja stogas, kad jis nenori šiuo metu, kad kažkas būtų šalia jo. Galiausiai, apie pusę 3 nakties pasakė – būk gera, išeik, iškviesiu tau taksą… Verkiau – jam buvo nusispjaut. Sakė, kad myli, tačiau dabar nenori pridaryti jokių problemų. Išbėgau iš jo namų kaip kulka, nebandė vytis. Basčiausi gatvėmis, net nerūpėjo mano saugumas… Nei kiek. O jis ir neskambino. Net kai pasakiau, kad dingsiu – abejingai pasakė “dink, nors ir esi man reikalinga”… Užsukau į naktinę parduotuvę, nebegalėjau į viską blaiviai žiūrėti. Prisipirkau alkoholio, nors žinau, kad tai nieko neišspręs, bet gal padės užsimiršti. Nebetikiu, kad jis man parašys, kad bent pasidomės, kaip grįžau namo. O aš tik noriu nusigerti, noriu pamiršti, baisu sakyti – nenoriu ir gyventi, nors žinau, kad jis to nevertas… Turbūt nesulauksiu jokio patarimo, būsiu apmėtyta akmenimis… Tačiau šiek tiek man geriau išsipasakojus, nes niekam kitam negaliu to padaryti, o ir draugių – neturiu…