Tema tam, kad tiesiog noriu išsipasakoti. Ačiū toms kas perskaitys ir galbūt kažką patars. Mano istorija yra tokia, kad susipažinau su puikiu žmogumi, ir nors aklai niekad neneriu į santykius ar meilės romanus, tačiau su šiuo vaikinu kitaip ir negalėjo būti, nes puikiai tikome vienas kitam. Nesu tikrai naivi moteris, labai atsakingai renkuosi sau partnerį, todėl daug laiko analizavau tą žmogų. Su šiuo vyru nemiegojome. Bendravome apie tris mėnesius, ir kiekvienas susitikimas darėsi vis šiltesnis. Pradėjome jausti vienas kitam simpatiją, pajutom, kad darosi sunku kai būname atskirai. Todėl kuo dažniau būdavome kartu. Begalo gerai jautėmės šalia vienas kito. Jis pirmas pradėjo kalbėti ir rodyti savo simpatijas ir jausmus man. Šalia to vyro aš jaučiausi tikra moterimi. Jis nuolat kartojo kokia aš nuostabi, o tai man buvo dar didesnis stimulas stengtis dėl jo. Stengiamės ir puoselėjome santykius abu, nes abu supratom, kad esame vienas kito ateitis. Jo darbas toks, kad jam tenka važinėti į užsienį, bet tik kokiom 2-4 dienom. Per jas labai vienas kito pasiilgdavom ir labai nelaukėme, kada vėl jam tekdavo išvažiuoti. Ir tie išvažinėjimai vykdavo į mėnesį po kartą. Kad būsime kartu ir kad abu to norim nebuvo nė menkiausios abejones. Tačiau vienas išvažiavimas jo buvo lemtingas. Paskutinį kartą kai jis turėjo išvažiuoti, praleidome vakarą kartu ir prieš atsisveikindamas pasakė jog grįžęs praneš ir vėl susitiksim. Praėjo jo to išvykimo dienos, tačiau jo jau nebesulaukiau. Jis grįžo, bet deja manęs nebeieškojo. Parašė, kad grįžo ir tiek, tačiau susitikt nebesusitikom. Jaučiausi labai blogai, nes visos viltys buvo įdėtos tik į jį ir supratus, kad jau viskas baigta tiesiog širdimi verkiau. Begalo skaudėjo, bet privalėjau išlikti ori ir stipri. Neieškojau jo, nors retsykiais mieste pamatydavau jo automobilį ir taip širdį suspausdavo ir vėl atgimdavo jausmai..Tris mėnesius truko tyla tarp mūsų, kol vieną dieną jis vėl man parašė ir pakvietė arbatos.