Skausmas/miręs vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kaip išgyventi stiprią netektį?
Pažįstami su vaikinu buvome apie 8 metus, iš tų metų 5 draugavome, ir metus buvome susižadėją, ir pabuvome vos 3 savaites vedę, abudu kūrėme ateitį, turėjome begalę planų ir svajonių, labai vienas kitą mylėjom, buvome ne tik pora ir vyras su žmona bet ir geriausi draugai.. Bet vieną naktį maždaug prieš mėnesį gavau skambutį kad jis pakliuvo į avariją ir dabar jo gyvybę prilaiko tik aparatai, turiu susitaikyti kad jo nebėra žinau, bet kiekvieną dieną einu pas jį ir šnekuosi su juo o išėjus is palatos tiesiog būnu visa aptinus nuo savo ašarų, negaliu kvėpuoti, mąstyti ir gyventi, mano gyvenimas žlugo, aš nežinau kaip gyventi toliau?(((
Patarkit merginos kaip pasirašyti tą prakeiktą popiriuką ir leisti jam išeiti? Sėdžiu visa apsiverkus ir isgėrus saują raminamųjų….. Nenoriu nieko jausti, tiesiog iseiti kartu su juo, bet žinau kad tai neišeitis…… (((( HELP!!!!
!!!!!!
Šnekėta ne su vienais daktarais, ir visi sako kad šansų jog jis nubus nėra, nes nefunkcionuoja jo smegėnys, tai reiškia jos mirę.. Aš tai suprantu bet negaliu susitaikyti… Nenoriu išsivaizduoti savo gyvenimo be jo, dabar galiu jį liesti, bučiuoti, jam kalbėti, dainuoti, žinau kad to pačio jis man negali atsakyti, net nejaučia nieko, bet aš mirsiu kartu su juo kaip jį atjungs nuo aparatų… :/
As vis delto galvociau, kad reiketu paleisti… pabusiu ziauri dabar, bet… paziurekim i situacija is kitos puses: tarkim ivyko didziausias stebuklas ir vyras visgi atsimerke… bet kadangi smegenys tiek laiko buvo zuvusios, jos niekada neveiks taip kaip iki avarijos… jis niekada nebebus tuo vyru, uz kurio istekejot… jus susigadinsit sau gyvenima slaugydama darzove, labai greitai jausmai pasikeis… ir jis niekada nebebutu laimingas jei apskritai sugebetu suvokti aplinka.. bet kadangi cia tik sansas vienas is milijono, geriau leisti jam ramiai iseiti… ramiai, kad negirdetu raudu… sakoma, kad negalima rauditi kol kunas nepalaidotas, kitaip siela lieka amziams zemej ir cia kankinasi… o dabar mane linciuokit…
jei nera vilciu paleiskit, taip savo mama paleidau,taip bus sunku,bet isgyvensit,praeis laikas liks tik grazus prisiminimai, nebukit viena, tegul visada kazkas buna salia, artimieji ,draugai,visi kas gales padet ir palaikyt.
@eucaria o už ką tave linčiuot?
Autore, būtent tai, kad jūs galit jį liesti ir bučiuoti ir matyti jį, jums ir neleidžia jo paleisti. Turėdama galimybę jį paliesti jūs pati save atribojate nuo galimybės jį paleisti ir imti po truputį su netektimi susitaikyti. Bet supraskite, kad anksčiau ar vėliau tą padaryti teks. Ir jei jis gulės pusę metų, jei jūs jį galėsite apkabinti pusę metų, jūs tą pusmetį baisiausiai prasikankinsite- kaip dabar. O jei jį paleistumėte, po tų pusės metų su psichologų pagalba, artimųjų palaikymu, galbūt vaistais, jūs būtumėte jau praėjusi patį sunkiausią etapą. Kiekviena diena su mintimi, kad “dar ne dabar” reiškia ne ką kitą, kaip “dar ne dabar pradėti kilti aukštyn”.
Su jo tėveliais taip pat diskutavome, jie taip pat neatmetė galimybės o kas būtų jei jis nubustų? Juk nebūtų tuo pačiu žmogumi kurį mes pažinojome, realiai taip neįmanoma, visu pirma jog jis nubustų, nes žmogus su mirusiomis smegenimis, faktiškai ir reiškia mirtį.. Tiesiog mane labai siutina jog tiek daug jam neišsakiau, ir nepasakiau. Neturėjome net galimybės pasikalbėti apie donorystę nes man tai nelogiška atrodė, dar labai jauni galvojau kam kalbėtis tokiomis temomis? O kam, o tam kad visko gyvenine būna, dabar tai supratau.. tad panos kalbėkitės apie tai su savo antrosiomis pusėmės nes gyvenimas žiaurus, gali pakišti bet kam šį skausmą ir galvosukį :/
Autore, labai prašau, parašykit į privatą. Pasakysiu vieną labai svarbų dalyką dėl to “visko jam neišsakiau”. Temoje rašyti nenoriu, kad vėl tokia, kaip superrmergaitė neimtų ardytis. Maža, kas kam užplauks. Visokių čia yra. Beje, nebūtina rašyti ilgo teksto, ar pasakoti kažko. Tiesiog parašykite, kad ir tašką- tiesiog, kad turėčiau galimybę parašyti ne viešai.
Žinau,kad su kiekviena diena aš ji vis stipriau ir stipriau myliu, bei prisirišu nežmoniškai stipriai. Bet aš tiesiog vis sakau sau jog kitą dieną pasiryšiu šiam žingsiui bet ta vis kita diena tesiasi ir tesiasi…
Autore manau nepasiduokit, pagalvokit kaip jus noretumet, kad jis pasielgtu, jei butumet jo vietoj…
Visu pirma didziausia uzuojauta.. Antra, as pritariu Jums nueiti pas bureja. Pati isgyvenau vaikino netekti.. Visko griebiaus, ir psichologo, ir butelio, vienzo visko.. Bureja padejo tuom, kad ikvepe tos mazytes vilties, kad dar busiu laiminga, kad susikursiu nauja gyvenima, turesiu vaikuti, karjera, mylinti vyra, ir pati geriausia angela sarga.. Bent as is jos isejus ismokau ir vel sypsotis. AiskuNepatariu eiti pas ja iskart, susitaikykit su netektim. Dabar turesite gyventi ne vien uz save, bet ir uz Ji. Jeigu noresite pakalbeti, parasykit. Pasidalinsiu patirtimi, paguosiu ir palaikysiu, nes tuo metu man norejosi kalbetis su zmonemis kurie turejo tokia netekti ir ismoko vel gyventi… Stiprybes!
Uzuojauta. Parasykite ar paskambinkit i jaunimo arba moteru pagalbos linija. Man istikus nelaime siek tiek padejo. Stiprybes
Laikas gydo žaizdas. Ką jau bepadarysi, nėra vaistų nuo tokio skausmo teks išverkti visas ašaras ir dar daugiau, iškaukti ir išskaudėti visą skausmą. Bet, kaip ir sakėt, turit gyventi toliau, kiekviena diena po truputį tą skausmą grimzdins į praeitį, ateis laikas, kai atsitiesit. Aš labai nuoširdžiai linkiu, kad kuo greičiau išskaudėtų, širdelėj kuo greičiau atrasti ramybę ir susigyventi su šia netektimi.
O kaip dabar tai padaryti-nežinau. Net nesusidūrus su tuo negaliu įsivaizduoti kaip tai padaryčiau. Manau, kad turit su jo tėveliais kartu sutarti ir tai padaryti, neteisinga užkrauti jums vienai tokios naštos.
O ateity, tikiuos, likimas už tokį didelį skausmą jums atlygins didele laime ir sielos ramybe…
Užuojauta, autorei stiprybės
As ir nepaleisciau savo vyro jei man taip nutiktu..labai ji myliu,isproteciau be jo
Stiprybes autore…
Aš irgi išprotėsiu kaip jo visiškai nebeteksiu, negalėsiu jo liesti, neišsivaizduoju savo gyvenimo be jo, mano dienų be apsilankymų pas jį ligoninėj bei lanikymo jo rankos. Negaliu net galvoti kad jam negalėsiu pasakoti apie savo dieną :/// noriu kad kas panaikintų sį skausmą, nežinau ar galėsiu gyventi bent minutę be jo, panos padėkit
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
