Tiesiog paskutiniu metu tapau jam nesvarbi, skirdavo dėmesį savo draugams, pažįstamiems, šeimai, bet ne man. Nenoriu per daug gylintis, paskutinis lašas buvo, kai savaitgalį, vietoj to, kad važiuoti pas mano tėvą kaip ir tarėmės, jis nieko man nesakant išvažiavo su draugais prie ežero. Sužinojus paprašiau grįžti ir bent mane pasiimti, bet atsakė, kad pati kalta, kad nesu kartu. Grįžo gerokai į vakarą, ir išėjo gerti, nežinau net su kuo, nepažįstu tu žmonių. Naktį skambinėjo pradžioj tie draugai, tada jis pats, visiškai girtas, ir išvadino visais nepadoriais žodžiai kuriuos tik žinojo, prigrąsino, kad nužudys, o galiausiai pasiuntė. Ryte vietoj atsiprašymo tik pasakė, kad dar gražiai kalbėjo su manim ir esu verta blogesnių žodžių (nors tiesa pasakius labai abejoju,kad jis bendrai pamena ką sakė man). Žodžiu jokios savo kaltės jis nematė.

Tad nusprendžiau, kad jau nieko nebus iš tų santykių, ir po tokių žodžiu negalėsiu būti su juo. O ir nenoriu vėl tą patį patirti.

Kas dėl to apie ką dauguma galvoją – neištikimybė – buvi ir ji, tik ankščiau, bet atleidau. Nes mylėjau tą žmogų ir man atrodė, kad jis tikrai gailisi ir daugiau tokių klaidų nedarys. Bendrai, neištikimybės nesureikšminu, man yra daug blogesniu dalyku.

Dar beveik visi mano daiktai liko pas jį, neturiu jėgų ir tiesiog negaliu prisiversti nueiti ir pasiimti juos, tuo labiau, kad eiti reikės kelis kartus, nes per tiek metų daiktų susikaupė daug. Jokių bendrų daiktų taip pat nedalinom, net nenoriu galvot apie daktų dalybas.