Turbūt tiesiog noriu išsikalbėti, nes nusibodo nešiotis tą kartėlį kasdien su savim. Man 24 metai, dirbu – save išlaikau, studijuoju, esu simpatiška, turiu vaikiną, bet… esu jauniausias vaikas šeimoje (skirtumas 9 ir 12 metų) ir atrodo čia jau nuosprendis, turiu galvoti ir elgtis taip, kaip norisi mano vyresnėms seserims. Viskas nebūtų taip blogai, spjaučiau ir tiesiog nebendraučiau, tačiau gyvenu bute su mama, seserim, jos dukryte (jai du metai), praktiškai dar ir sesers draugu. Butas pagal dokumentus ir sutartį – mano ir sesers lygiomis dalimis, bet praktiškai… Na mano tik vienas kambarys likęs, visa kita sesers Bėda ta, kad labai, na tikrai labai nemėgstu mažų vaikų. Juos toleruoju, bet nemėgstu su jais užsiimti, žaisti, “niančytis” ir t.t. Tiesiog tokia mano būdo savybė. O sesuo savo vienturtę myli tiesiog nesveikai, viską jai leidžia. Vaikas bet kokiu paros laiku įsiveržia į mano kambarį, viską ima, teplioja baldus šokoladu, tušinukais ir t.t. Kai ateina mano vaikinas – dukterėčios išprašyti iš kambario gražiuoju nebeįmanoma. Sesuo į visus mūsų konfliktus įvelia ir savo draugą, bei žinoma – dukrą. Na gaunasi tikras terorizmas (neduok dieve užtrenkdama SAVO kambario duris užkliudysi jos vaiką). Tėvai visada labiausiai mylėjo tą seserį, todėl į mūsų nesutarimus žiūri pro pirštus.

Aš tiesiog neįsivaizduoju kaip toliau gyventi namuose ir su tuo tvarkytis. Man nuolat liūdna, esu viskuo nusivylusi, nuolat nerimauju. Laiminga būnu tik kai išeinu į darbą, bet ir ten dažnai jau nebegaliu susikaupti, nebeatlieku pareigų kaip derėtų. Net pradėjau galvoti, kad sergu depresija, nes tai jau tapo nuolatine būsena. Blogiausia, kad išeiti neturiu kur, o ir metų man jau pakankamai, kad turėčiau savo šeimą, bet… kažkodėl nuolat atsiduriu jauniausio ir kvailiausio brolio jono situacijoje