Sugrįžk, proteli, bent jau pavalgyti!
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Merginos, įkrėskite man proto!!! Situacija tokia, kad aš įsimylėjusi iki ausų ir nebesugebu racionaliai mąstyti. Kartais smegenys dar išgali duoti ženklą, jog vis dar yra funkcionuojančios ir priverčia susimąstyti: “Wtf, ką aš čia darau?”, bet taip būna retai. Naudodamasi tuo retu proto prašviesėjimu čia ir rašau . Tarp manęs ir mano vaikino, nors šiaip jis jau visas vyras, amžiaus skirtumas 16m., draugaujame be 5min. pusę metų, esame iš skirtingų miestų, aš studijuoji, jis dirba. Jau du pastaruosius mėnesius jis ryžtingai kalba apie vedybas, skatina mane visiems prisistatyti turinčia sužadėtinį. Pokalbiai apie vaikus taip pat nesvetimi. Bet kad visa tai atsirastų reikia, jog mudu apsigyventume kartu, t.y. aš atsikraustyčiau į jo miestą. Iki šiol ilgiausiai pas jį esu gyvenusi savaitę, na ir visus savaitgalius praleidžiu ten. Tam, kad persikelčiau į jo miestą, man reikia perstoti ir į kitą universitetą. Šiuo metu studijuoju OF, VF vietoje, iki studijų pabaigos liko dar trys metai. Perstoti į OF kitame universitete, dėl griežtai numatyto vietų skaičiaus, beveik neturiu šansų. Tektų stoti į MF, kas irgi neryškiai šviečia, ar į kokią kitą biomedicinos srities specialybę, į kurią galėčiau persinešti savo studijų krepšelį, tačiau tada prarasčiau metus laiko, nes tiek reikėtų tam, kad išlyginčiau studijų kreditus. Kitas dalykas – nežinia, ar išsaugočiau VF vietą. Jau ir taip aišku, kad persikėlusi pas jį tapčiau visiškai nuo jo priklausoma, tėvai tikrai manęs nebeišlaikytų, o greičiausiai, apskritai, atsisakytų… Na o jei dar netekčiau VF vietos, tai iš viso… Žinau, kad darbo su studijomis suderinti nesugebėčiau, jau bandžiau. Be to vargu, ar rasčiau tokį darbą, kuris leistų susimokėti 12k. už vienerius studijų metus. Na bet apie tai kalbėti dar anksti, gal aš ir išlaikyčiau tą VF vietą…
Kitas dalykas yra tas, kad aš tame mieste nepažįstu nė vieno čilavieko, o ir pačiame mieste nesusigaudau nė kiek. Stočiau juk ne į pirmą kursą, tai visi universitete jau bus susibendravę… O ir ryšys su dabartiniais mano draugais, natūralu, kad atitols. Buitinių rūpesčių nebijau, man patinka ir lyginti, ir valgyti gaminti, baisu tik tai, kad kiekvienam š… reiks iš jo prašyti pinigų. Kažkaip iš tėvų paprašyti nesunku ir įprasta. Kas dar liečia tėvus, tai jie tikrai nebesuteiks man šanso grįžti… Nežinia, ar net į šventes pasikvies… Ir pas senelius jau negalėsiu taip įprastai nuvažiuoti… Nebebus mūsų tradicijų… Tas galbūt labiausiai mane ir gąsdina. Paaukosiu savo studijas, vaidinsiu suaugusią, o paskui teks nusibaudusiai maldauti, kad priimtų atgal ir visi kartos: “Ar aš tau nesakiau?”… Juk niekas nežino, kiek ilgai ta meilė truks. Bet tai čia tik dabar aš taip mąstau, dažniausiai gyvenu su didžiuliais rožiniais akiniais ir kaip šuo, su iškištu liežuviu, lekiu bei veržiuosi viską mesti ir apsigyventi pas jį. Būtų gerai, jei galėčiau vasarą pas jį pagyventi ir tik tada nuspręsti, bet bus per vėlu perkelti studijas, tą daryti reiktų jau dabar… Ką jūs iš šono galėtumėt apie tokią situaciją pasakyti? Paprotinkit mane…
“Juk niekas nežino, kiek ilgai ta meilė truks” baik studijas ir pakentekit dar taip.
Na aš pati dar nenoriu, kad jis susipažintų su mano tėvais. Tėvai pirmiausia turi susitaikyti su faktu, kad toks, kaip jis, mano gyvenime, apskritai, egzistuoja, o tik po to galės pažindintis. Aš galbūt saugau jį nuo neigiamos reakcijos. Tėtis yra pasakęs, kad jį užmuš, mane primuš… Žodžiu, nepažindinu jų, nes noriu šalia turėti ir tėvus, ir jį, o supažindinus, spėju, tektų rinktis, kaip ir išsikrausčius pas jį…
Dar tik pusmetį draugaujat, manau, reikt dar palaukt ir nedaryt skubotų sprendimų ;]
dabar suprattau;-) dvejodama juk rasiau
Žinai kaip bus? Tu tapsi jam nebeįdomi, pamatysi Neturėsi savo draugų ten, savo gyvenimo, kas taip žavi santykiuose. Kai kiekvienas yra skirtinga asmenybė, turi savo gyvenimėlį ir ratą aplink susikūrę. O tu tapsi jo gyvenimo dalis, plausi, skalbsi, lyginsi ir būsi su juo laisvu laiku. Nebūsi ta, su kuria susitikęs aikščiotų, kuri būtų paslaptinga, savarankiška, studijuojanti kažką patinkančio ir nelakstanti iš paskos. Su savo gyvenimu, savo draugais, bet jame atrandanti vietos ir vaikinui, reiškia tikrai jį myli. žodžiu, pati nelėkčiau pas vaikiną gyventi viską pametus nė už ką.
But dekinga tevams grazu ir pagirtina, bet jaustis dekingai diedui su kuriuo neaisku ar susiklostys santykiai, cia jau kita kalba. Pagalvok apie rizika, jeigu issiskirtumet ir tau tektu grazint pinigus tam “Vyrukui” kas tada ? Tevu prasysi ? Tuo labiau, esi protinga (speju is gramatikos ir grazaus destymo) ir studijose sekasi, nerizikuok taip. Dar toks klausimelis, kodel vyras elgesi kaip berniukas, kodel nesusipazista su tavo tevais, letai ramiai, be streso. Kodel aukojiesi tik tu ? Nei kartelio negirdejau “jis padarys, atvaziuos…”
Man atrodo, kad jis tik nori pasisavinti tave sau, uždaryti namie ir laikyt prie kojos Jei būtų protingas tai skatintų mokytis, tobulėti Nors ir buvom labai įsimylėje po pusės metu net nesvajojau gyvent su vaikinu. Tikrai manau nevert męst mokslų Kaip sako, nemesk kelio dėl takelio, jeigu jau tokia meilė didelė iškentėsit tuos 3 metus. Beto juokinga, darbą pakeist lengviau, negu perstot, laikytis skolas, su visais krepšeliais aiškintis, kurių kuo toliau tuo mažiau, + stot į neaiškią specialybę ir t.t.
Nieko tu nesupratai, negalim todėl, kad vargina tas atstumas, todėl, kad dėl jo netenkam daug nuostabių akimirkų, todėl, kad užknisa tokie laikini pasimatymai, važinėjimai pirmyn, atgal ir t.t. Susimokėti pati taip, negalėčiau, bet dabar man mokėti ir nereikia, aš studijuoju nemokamai. Reiktų tik tada, jei kitame universitete nebūtų nemokamos vietos. Natūraliai, pagal vidurki, man iškristi iš nemokamos vietos negresia.
Todėl, kad santykiai per atstumą nepilnavertiški.
Na tai jis mane ir skatina taip elgtis. Būčiau jo nesutikusi, neįsimylėjusi, tai ir toliau savo mieste sedėčiau. Gyvenu kaip insktas dabar, sąskaitų mokėt nereikia, valgyt padaryta, namai sutvarkyti, mamytė šalia, draugai šalia, tik į studijas nueik ir viskas. Juolab, kad čia kalba eina apie Vilnių ir Kauną, o aš kaip tikra -ietė ir atitinkamo krepšinio klubo gerbėja gyvenime nebūčiau pagalvojusi apie persikraustymą į “priešų” miestą. Vienintelė galimybė toliau vystytis mudviejų santykiams, anot jo, ir yra tai, kad aš persikelčiau mokslus į jo miestą bei apsigyvenčiau jo namuose. Jis neturi galimybių ir noro persikelti į manąjį, dėl savo darbo…
negali matyt todel kad pati negali susimoket…kiek supratau_)))
O kodėl negalit bendrauti taip kaip dabar, per atstumą?
nenusishnekek….niekas jo nevers moket. Jei sumokes shaunu. Turi dziaugtis tu JAM dovana….)))
Na tai jis turbūt ir apmokėtų jas, bet tada aš visą gyvenimą turėčiau jam būti dėkinga. Liko trys studijų metai, o bendra suma už juos būtų 36k… Jei jis sumokėtų tokią sumą, aš net naujo dantų šepetuko prašydama jausčiausi kalta. Apie tai ir kalbu, kad aš mielai apsigyvenčiau kartu, bet bijau nebeturėti jokio žodžio, jei jis mane išlaikys ir dar už studijas mokės.
Jei protas išsikraustė, tai pašaliniai niekuo padėti negalės
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
