Merginos, įkrėskite man proto!!! Situacija tokia, kad aš įsimylėjusi iki ausų ir nebesugebu racionaliai mąstyti. Kartais smegenys dar išgali duoti ženklą, jog vis dar yra funkcionuojančios ir priverčia susimąstyti: “Wtf, ką aš čia darau?”, bet taip būna retai. Naudodamasi tuo retu proto prašviesėjimu čia ir rašau . Tarp manęs ir mano vaikino, nors šiaip jis jau visas vyras, amžiaus skirtumas 16m., draugaujame be 5min. pusę metų, esame iš skirtingų miestų, aš studijuoji, jis dirba. Jau du pastaruosius mėnesius jis ryžtingai kalba apie vedybas, skatina mane visiems prisistatyti turinčia sužadėtinį. Pokalbiai apie vaikus taip pat nesvetimi. Bet kad visa tai atsirastų reikia, jog mudu apsigyventume kartu, t.y. aš atsikraustyčiau į jo miestą. Iki šiol ilgiausiai pas jį esu gyvenusi savaitę, na ir visus savaitgalius praleidžiu ten. Tam, kad persikelčiau į jo miestą, man reikia perstoti ir į kitą universitetą. Šiuo metu studijuoju OF, VF vietoje, iki studijų pabaigos liko dar trys metai. Perstoti į OF kitame universitete, dėl griežtai numatyto vietų skaičiaus, beveik neturiu šansų. Tektų stoti į MF, kas irgi neryškiai šviečia, ar į kokią kitą biomedicinos srities specialybę, į kurią galėčiau persinešti savo studijų krepšelį, tačiau tada prarasčiau metus laiko, nes tiek reikėtų tam, kad išlyginčiau studijų kreditus. Kitas dalykas – nežinia, ar išsaugočiau VF vietą. Jau ir taip aišku, kad persikėlusi pas jį tapčiau visiškai nuo jo priklausoma, tėvai tikrai manęs nebeišlaikytų, o greičiausiai, apskritai, atsisakytų… Na o jei dar netekčiau VF vietos, tai iš viso… Žinau, kad darbo su studijomis suderinti nesugebėčiau, jau bandžiau. Be to vargu, ar rasčiau tokį darbą, kuris leistų susimokėti 12k. už vienerius studijų metus. Na bet apie tai kalbėti dar anksti, gal aš ir išlaikyčiau tą VF vietą…

Kitas dalykas yra tas, kad aš tame mieste nepažįstu nė vieno čilavieko, o ir pačiame mieste nesusigaudau nė kiek. Stočiau juk ne į pirmą kursą, tai visi universitete jau bus susibendravę… O ir ryšys su dabartiniais mano draugais, natūralu, kad atitols. Buitinių rūpesčių nebijau, man patinka ir lyginti, ir valgyti gaminti, baisu tik tai, kad kiekvienam š… reiks iš jo prašyti pinigų. Kažkaip iš tėvų paprašyti nesunku ir įprasta. Kas dar liečia tėvus, tai jie tikrai nebesuteiks man šanso grįžti… Nežinia, ar net į šventes pasikvies… Ir pas senelius jau negalėsiu taip įprastai nuvažiuoti… Nebebus mūsų tradicijų… Tas galbūt labiausiai mane ir gąsdina. Paaukosiu savo studijas, vaidinsiu suaugusią, o paskui teks nusibaudusiai maldauti, kad priimtų atgal ir visi kartos: “Ar aš tau nesakiau?”… Juk niekas nežino, kiek ilgai ta meilė truks. Bet tai čia tik dabar aš taip mąstau, dažniausiai gyvenu su didžiuliais rožiniais akiniais ir kaip šuo, su iškištu liežuviu, lekiu bei veržiuosi viską mesti ir apsigyventi pas jį. Būtų gerai, jei galėčiau vasarą pas jį pagyventi ir tik tada nuspręsti, bet bus per vėlu perkelti studijas, tą daryti reiktų jau dabar… Ką jūs iš šono galėtumėt apie tokią situaciją pasakyti? Paprotinkit mane…