Susivokiau per vėlai.. KAIP?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, turiu mažą problemėlę… Turiu tokį kaip ir pažįstamą, su kuriuo vaikystėje buvom superiniai draugai. Visa vaikystė praėjo su juo kieme. Tačiau, kai buvau maždaug 10-ies metų, net nepamenu dėl ko, ant jo labai supykau. Visi bendravimai nutrūko per vieną dieną. Praėjus maždaug 5 metams, kai jau buvau paaugliukė, vis dar ant jo pykau. Sutikus gatvėj nesisveikindavau, apsimesdavau, kad nematydavau. Buvau labai principinga tuo metu, galvojau, kad taip ir reikia daryti. Tačiau, kai jau praėjo maždaug 10 metų nuo mūsų nebendravimo, sužinojau, kad šią savaitę, kai važiuosiu su draugais į gamtą, bus ir jis. Likimas iš manęs pasišaipė dar labiau, nes aplinkybės taip lėmė, kad turėsim kuriam laikui likti dviese. Aišku, dabar jau blaiviu protu suvokiu, kad visai norėčiau su juo atgaivinti bent jau minimalų bendravimą. Tačiau kyla klausimas – KAIP? Jaučiu žiauriai didelę gėdą, neišlemensiu nei žodžio O sėdėt ir tylėt aš nenoriu. Panos, gal patarsit, kaip užmegzti tą pokalbį? Išprotėsiu turbūt
Gal tiesiog pasakyk iš pradžių, kad ilgai nesimatėt ir tikra staigmena jį čia sutikt? O po to pereitum prie tos nebendravimo priežasties, ir pasakytum, kad net pati nesupranti, kodėl kadaise supykai.. ?
Iš tikrųjų prisipažinsiu, kad kalbant šia tema, esu didelė bailė. Kaip sakiau, man labai gėda, dėl šio savo sudurniavimo Jei numesčiau tą gėdą, viskas iš esmės būtų gerai, tačiau dabar jaučiuosi labai nekaip ir nežinau, ar sugebėsiu taip atvirai kalbėti
Na tai ir nekalbek labai apie ta pykti, tiesiog pasisveikink, paklausk kaip sekasi, primink, kad buvot draugeliai kai mizgiai buvot, paklausk ar pamena, apsimesk, kad nieko neivyko, gal jis ir pats to nesureiksmina, juk visai vaikai dar buvot. Neimk taip i sirdi, kazka pavapesi, ir prasilaus ledai.
Juokis is to, kad buvai vaikysteje ant jo supykus. Manau, bus juokinga ir jam.
Nenerimauk taip Pamatysi, viskas savaime išeis Sėkmės !
Dėkui, labai tikiuosi Laukiu dar pasisakymų, gal įkvėpsit bent drąsos
Op
nemanau bus labai juokinga, tiek laiko nebendravus
Ispradziu normaliai pasidomeciau kaip jam sekasi ir pan. o poto juokais papasakociau,kad nezinojau kas tada buvo mano galvoje,ir kodel tiek pykau. Tiesiog pasakyciau tiesa ir tiek.
As taip pat manau kad tiesiog is to pasijuoksit..nebent tai jam buvo labai labai skaudu
Op
Pradėk nuo šypsenos ir paprasto pasisveikinimo. Jis matys kad nebelaikai kažkokio pykčio ir pats užkalbins, o jeigu ne tai ir tau kalbėt nereiks.
Jeigu nutiks taip, kad nekalbėsim išvis, bus pats prasčiausias variantas
Gėda dėl to , kas įvyko prieš tiek laiko ir buvot vaikas ??? nejuokinkit , jei visiems būtų gėda dėl to , ką padarėme 10-ties reikėtų bijoti daugelio žmonių
Na matot, esmė ne tame, kas įvyko prieš 10 metų, o tame, kad iki pat šios dienos, aš jį vis sutikdavau gatvėje ir nesisveikindavau. Ar jums būtų lengva, jei su žmogum, kuris tikrai puikiai supranta, kas čia vyko, kuris pats tapo labai abejingas, turėtumėt dviese praleisti kiek laiko? Gal aš ir kvaila, nepateisinu savo poelgių, kuriuos dariau visus 10 metų, tačiau pati susimąstykit
tai apsimesk, kad labai pasikeites jis, sakyk, sutikciau gatvej – nebepazinciau
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
