Susivokiau per vėlai.. KAIP?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, turiu mažą problemėlę… Turiu tokį kaip ir pažįstamą, su kuriuo vaikystėje buvom superiniai draugai. Visa vaikystė praėjo su juo kieme. Tačiau, kai buvau maždaug 10-ies metų, net nepamenu dėl ko, ant jo labai supykau. Visi bendravimai nutrūko per vieną dieną. Praėjus maždaug 5 metams, kai jau buvau paaugliukė, vis dar ant jo pykau. Sutikus gatvėj nesisveikindavau, apsimesdavau, kad nematydavau. Buvau labai principinga tuo metu, galvojau, kad taip ir reikia daryti. Tačiau, kai jau praėjo maždaug 10 metų nuo mūsų nebendravimo, sužinojau, kad šią savaitę, kai važiuosiu su draugais į gamtą, bus ir jis. Likimas iš manęs pasišaipė dar labiau, nes aplinkybės taip lėmė, kad turėsim kuriam laikui likti dviese. Aišku, dabar jau blaiviu protu suvokiu, kad visai norėčiau su juo atgaivinti bent jau minimalų bendravimą. Tačiau kyla klausimas – KAIP? Jaučiu žiauriai didelę gėdą, neišlemensiu nei žodžio O sėdėt ir tylėt aš nenoriu. Panos, gal patarsit, kaip užmegzti tą pokalbį? Išprotėsiu turbūt
as tai sukaupusi visa drasa ir raudona kaip burokelis issisiepusi pasakysiau: “o, labas, zinok baisiai nesmagiai jauciuosi – sitaip ant taves pykau, o dabar net nepamenu del ko, ak ta vaikyste- durnyste, ane?”
Mastyk vyriskai sioje vietoje. Pamatys tavo nuosirduma, atviruma ir jautruma. Neslepk savo jausmu, kad ir kokie nesmagus jie butu – vyrams atvirumas patinka + humoro forma tai pateikta.
po visko arba risis pokalbis gerai, arba visai abu nutilsite, bet tau paciai pelengves, pamatysi
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
