Tėvai manęs nebemyli, nes nutraukiau nėštumą
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Prieš porą metų, būdama beveik 18-os, pastojau nuo tuometinio vaikino. Iškart žinojau, kad gimdyti vaiko nenoriu, nes jis būtų sugriovęs man visą jaunystę. Tačiau iki 18-ojo gimtadienio man trūko tiek mėnesių, kad jo sulaukus nutraukti nėštumą būtų per vėlu. Ėmiau prašyti, maldauti tėvų, kad pasirašytų sutikimą, bet jie griežtai atsisakė, pareiškė, jog gyvybės nutraukti negalima, kad sėdėsiu namie ir net nestudijuosiu, o vaiką auginsiu jų padedama ir niekur nebesitūsinsiu, kad galiausiai suaugsiu ir pan… Buvau ir čia, MD, sukūrus temą, kaip nekenčiu savo vaiko, kad jis išgama, kad tėvai durniai ir pan… Viską, ką čia surašiau, išrėžiau ir jiems, paskui pažįstamos studentės pas vieną daktarę suorganizavo man nėštumo nutraukimą, duodant pinigus grynais ir nieko nerašant į kortelę. Tėvams vėliau pasakiau, jog esą nusiverčiau nuo laiptų ir todėl kraujuoju, tačiau jie netiki. Iki pat mokyklos baigimo labai pyko, engė mane, visaip užgauliojo (vadino *urva, žudike, atmata, sakydavo, kad aš jiems ne dukra), taikė namų areštą, na, bet aš ir pati susikoncentravau į mokslus ir nutariau tūsus atidėti. Įstojus į nuotolines studijas, radau darbą ir išsikrausčiau gyventi su keliom studentėm. Tėvai visai nutraukė su manim ryšius, niekad neaplanko, nesidomi mano mokslais, reikalais, neduoda pinigų. Sako, kad negali atleisti, jog išvadinau juos nieko neišmanančiais idiotais, debilais, kad sakiau, jog vaiką jie patys galės augint, o aš toliau tūsinsiuos, kad grasinau, jog tipo pasikarstysiu ant skersinio kokiam 5 mėnesy ir persileisiu. Bet aš visa tai rėžiau grynai iš pykčio, nes jaučiau, jog jie atima iš manęs teisę į mano pačios kūną. Kodėl aš turiu gimdyti, jei nenoriu? Kodėl turiu žaloti savo kūną, ištampyti lytinius organus (atsiprašau už tokį tiesumą), sėdėti namuose 18-os metų su vaiku, kurio žinau, kad nemylėčiau, jį engčiau, gal net muščiau? Kodėl turiu atsisakyti tūsų, draugų, kelionių, studijų, erasmus, žygių su palapinėm? Nutraukus nėštumą, aš dabar visa tai turiu ir esu laiminga. Bet santykiai su tėvais nenormalūs. Man tai jau kvepia paranoja, nes visų pirma, tai vyko senokai-prieš dvejus metus… visų antra-na, nejaugi jie negali visko pamiršti ir gyventi toliau? Kaipgi man susitaikyti su jais, jei jie net į kalbas nesileidžia ir bendrauja tik su mano broliu ir sese?
O atsiprašėt tėvų už įžeidinėjimus?
Taip tau ir reikia.
As irgi matyt su jumis nebendrauciau. Sorry, bet kraupu ka parasete, ka pasakete, visi tie grasinimai. Galima buvo viska humaniskiau ispresti..
nereikejo pistis jei nezinai kaip apsisaugot. O tevai tavo net labai geri, kad sutiko uzauginti vaika
Atleisk, bet Tu tikra Kalė
Man atrodo, teisių į savo paties kūną atėmimas yra nepalyginamai didesnis įžeidimas.
Taip, bet jie atsiprašymo nepriima. Jiems labai bjauru, kad “nužudžiau vaiką”, ir nerūpi, jog aš jo nenoriu ir turiu teisę nenorėti.
Panašu, kad ir prieš tai sunkiai su tavim susitvarkė, matyt tikėjosi nėštumu suvaldyti tavo norą palaidam/laisvam gyvenimui į kurį esi linkusi (jeigu teisingai supratau iš pasakojimo). Kas padaryta jau padaryta, to vaiko nebesugrąžinsi ir tėvams nuoskauda liks, tik klausimas kiek kas pasimokė iš šios istorijos. Kiek pati bandei prieiti prie tėvų ir nuoširdžiai pasikalbėti apie tai? Ne rėkimu, kad tas vaikas tau tūsams būtų trukdęs, o tiesiog nuoširdžiai? Ar tu tik lauki kol jie atbėgs pas tave prašydami atleidimo už tą dvejų metų ignoravimą?
O kaip-gimdyti? Gimdydama aš galiu susižaloti, numirti, o padarius Cezario pjūvį liks randas. Ačiū, tokioj jaunystėj man visokių kančių ir dar vaiko ant galvos 18-ai metų nereikia.
Nu o jie dabar tavęs nenori. Simple.
užaugino nenormalia bet ir negimusio vaikelio nekęst
pati tu išgama
Reikėjo apie lytinių organų išsitampymą galvot ne tada, kai gimdyt reikia, o tada, kai kažkoks medis tau savo virbalą kiša. Šlykštu kaityti. Tėvų atsitraukimas nuo tavęs yra tau bausmė, už to mažo, niekuo nekalto vaiko gyvybę.
Nu ir komentarai, čia kas, jaunųjų konservų susirinkimas?
Mėginau normaliai pasikalbėti, bet jie net neišklauso iki galo ir tik sako, jog po tokio poelgio nesu verta jų dėmesio.
O kodėl jie neturėtų atsiprašyti už ignoravimą ir už tai, kad vertė gimdyti? Man mėnesinės visad skausmingos, tai kodėl turėčiau tokį skausmą kęsti mažiausiai 8 valandas? Kai atrodo, kad kažkas vidurius verčia lauk, raitaisi, šauki, vos ne vemi? Ir visa tai būtų buvę net ne mano, o jų valia, nes jie naudojosi mano bejėgiška situacija-aš buvau nepilnametė. Ir dar užkarti man vaiką, kurio nenorėjau, nemylėjau ir dar negimusį niekinau.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
