Tėvai manęs nebemyli, nes nutraukiau nėštumą
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Prieš porą metų, būdama beveik 18-os, pastojau nuo tuometinio vaikino. Iškart žinojau, kad gimdyti vaiko nenoriu, nes jis būtų sugriovęs man visą jaunystę. Tačiau iki 18-ojo gimtadienio man trūko tiek mėnesių, kad jo sulaukus nutraukti nėštumą būtų per vėlu. Ėmiau prašyti, maldauti tėvų, kad pasirašytų sutikimą, bet jie griežtai atsisakė, pareiškė, jog gyvybės nutraukti negalima, kad sėdėsiu namie ir net nestudijuosiu, o vaiką auginsiu jų padedama ir niekur nebesitūsinsiu, kad galiausiai suaugsiu ir pan… Buvau ir čia, MD, sukūrus temą, kaip nekenčiu savo vaiko, kad jis išgama, kad tėvai durniai ir pan… Viską, ką čia surašiau, išrėžiau ir jiems, paskui pažįstamos studentės pas vieną daktarę suorganizavo man nėštumo nutraukimą, duodant pinigus grynais ir nieko nerašant į kortelę. Tėvams vėliau pasakiau, jog esą nusiverčiau nuo laiptų ir todėl kraujuoju, tačiau jie netiki. Iki pat mokyklos baigimo labai pyko, engė mane, visaip užgauliojo (vadino *urva, žudike, atmata, sakydavo, kad aš jiems ne dukra), taikė namų areštą, na, bet aš ir pati susikoncentravau į mokslus ir nutariau tūsus atidėti. Įstojus į nuotolines studijas, radau darbą ir išsikrausčiau gyventi su keliom studentėm. Tėvai visai nutraukė su manim ryšius, niekad neaplanko, nesidomi mano mokslais, reikalais, neduoda pinigų. Sako, kad negali atleisti, jog išvadinau juos nieko neišmanančiais idiotais, debilais, kad sakiau, jog vaiką jie patys galės augint, o aš toliau tūsinsiuos, kad grasinau, jog tipo pasikarstysiu ant skersinio kokiam 5 mėnesy ir persileisiu. Bet aš visa tai rėžiau grynai iš pykčio, nes jaučiau, jog jie atima iš manęs teisę į mano pačios kūną. Kodėl aš turiu gimdyti, jei nenoriu? Kodėl turiu žaloti savo kūną, ištampyti lytinius organus (atsiprašau už tokį tiesumą), sėdėti namuose 18-os metų su vaiku, kurio žinau, kad nemylėčiau, jį engčiau, gal net muščiau? Kodėl turiu atsisakyti tūsų, draugų, kelionių, studijų, erasmus, žygių su palapinėm? Nutraukus nėštumą, aš dabar visa tai turiu ir esu laiminga. Bet santykiai su tėvais nenormalūs. Man tai jau kvepia paranoja, nes visų pirma, tai vyko senokai-prieš dvejus metus… visų antra-na, nejaugi jie negali visko pamiršti ir gyventi toliau? Kaipgi man susitaikyti su jais, jei jie net į kalbas nesileidžia ir bendrauja tik su mano broliu ir sese?
Šlykšti esi, aš pati 18 metų pagimdžiau vaiką, net nebuvo tokių minčių darytis išvalymą. Mažiau duokis su vaikinais jei nenori vaikų. Tūsai svarbiau už vaiko gyvybę? Mažiau tokių šlykštynių. Taip tau ir reikia..
Suprantu tavo tevus…Apie “istampytus” lyt.organus ir “suzalota” kuna negalvojai,kai neatsakingai mylejaisi ir pastojai.Paskui pritruko proto ir atsakomybes,kad atsakyti uz savo veiksmus.Tu padarei savo sprendima,tai dziaukis ir tusinkis,o tevus palik ramybej.As irgi tokios dukters nenoreciau.Dvasios ubage…
Nereikėjo duotis ,o šiaip tau taip ir reikia.Pisais per durną galvą ,tėvai nenorėjo ,kad padarytum klaidą ,pati juos įžeidinėjai ,ir dabar klausi ,kodėl tavęs vengia.Neverta esi tokių tėvų.
Tikrai nesmerkiu jusu del aborto – tai yra jusu apsisprendimas. Kraupus yra jusu bendravimas su tevais – juk jie viso labo norejo padeti. Man grazu, kad yra tokiu tevu, kurie padeda savo vaikams ir gyvybe jiems yra dovana. O jus rasote tik apie save – keliones, tusus, erasmus – vejus kazkokius, juk jau ne 12mete esate. Manau, kad jie tiesiog grieztai prieme uz jus sprendima, nes panasu kad pati nelabai esate protinga juos priimti.
O vien sis sakinys “gimdydama aš galiu susižaloti, numirti, o padarius Cezario pjūvį liks randas. Ačiū, tokioj jaunystėj man visokių kančių ir dar vaiko ant galvos 18-ai metų nereikia.” – tik rodo, kad priemete teisinga sprendima, nes apie gimdyma nesuprantate nieko.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
