Tėvams nepatinka draugas?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Jėzau,kaip pavargau verkt dėl vieno ir to pačio dalyko. Šiandien nebeištvėriau,mamos litanijos išvedė iš kantrybės. Esmė tame,kad draugauju su draugu apie du metus. Jau draugystės pradžioj tėvai sakydavo atseit “jau per daug būnat kartu”. Na taip,susitikti stengdavomės kuo dažniau,bet tas “dažniau” tikrai būdavo proto ribose. Aišku,tėvai pergyveno,kad per daug “neįsikliopinčiau”,neduokdie “neprisidirbčiau”. Bet visgi esu pakankamai protinga ir jokių nesąmonių nedariau ir nedarau. Atrodo,tėvų pasitikėjimą tikrai užsitaarnavau ir kurį laiką absoliučiai jokių priekaištų iš jų pusės nebuvo. Bet dabar jaučiu,kad viskas prasideda iš naujo. Artėja mokslo metai,išvyksiu mokytis į didmiestį,draugas,matyt,vyks į kitą miestelį. Tai dabar norisi kuo daugiau laiko su juo praleisti,smagiai paatostogauti ir atsibūti. Gaila,tėvam atrodo kitaip. Pasak jų, geriau kuuuo mažiau būt kartu,kad neįprastume vienas prie kito,nes išsiskyrimas bus labai sunkus. Iš dalies teisingai jie mano,bet nu kaaaip galima nesusitikt su mylimu žmogum,kai žinai,kad greit teks išvis būt per atstumą. Nežinau,išties manau,kad galbūt tėvai išvis nenori,jog su juo būčiau. Ištikrųjų nėra jis tėvelių numylėtinis,pats užsidirba,nėra jau taip gerai baigęs tą mokyklą,o aš galima sakyti šiuo požiūriu esu visiška priešingybė jam. Tačiau,nesu iš tų,kurios ieškodamos mylimojo,pirmiausia kreipia dėmesį į žmogaus piniginę. O tėvai vis kartoja,kad reikia žmogaus,kuris būtų išsilavinęs,galėtų man suteikti visko,ko norėsiu. Betgi pinigai dar ne viskas,ar ne? Jei žmonės myli,gali padaryti viską,kad būtų laimingi ir visko turėtų? galbūt esu per daug naivi,bet nebežinau,ką galvot. Nežinau,kaip elgtis,ar paklust tėvams ir per kančias stengtis tiesiog pamiršti tą žmogų,ar kovoti už savo norus,jausmus ir priešintis tėvų įtakai. Merginos,kaip jūs elgtumėtės? Padėkit,nes baigiu išprotėt.
Kiek metų jums abiems?
Aš tai gyvenčiau savo gyvenimą.
Vienareikšmiškai – kovok už savo norus Nes tai tavo gyvenimas, o tėvai pripras…
Kaip as tave suprantu, man lygiai taspats del tevu. Bet ju nekesti del to negalima, tevai rupinasi, nori kad dukra gauti pati geriausia vyra pasaulyje (juk tevai). Na, be su laiku tai baiksis, juk nebemaza mergaite
o ar tau su juo gera ar gerai sutariate? ar manai, kad jis galbūt tas žmogus su kuriuo norėtum praleisti dar ne vienerius metus? ar tėvai sako visiškai priešingai nei yra?
Mums 19 Sutariame gerai,aišku pykčių būna visada,bet kai susitaikome,atrodo,kad pamilstu jį iš naujo. Tikrai tikiu,kad jis TAS,su kuriuo galėčiau būt dar ilgai ilgai.
Tai ir būk. Man čia net klausimas nekiltų tada
Bet kartais,patikėkit,ant tiek nusibosta tos kalbos “nebūk tiek,nesusitikinėk tiek dažnai lalala”. Tiesiog nejaučiu to palaikymo,o tėvų nuomonė man visada buvo ir yra žiauriai svarbi.
Tai ir viskas, nebijok pasakyti tėvams, ką galvoji, kad tau gera su juo, kad esi laiminga.
oj žinokit ne kartą sakiau,kad man su juo labai gerai,kad nieko netrūksta. Bet anot jų tik dabar taip jaučiuosi,nes santuokoje viskas kitaip,kai trūksta pinigų,santykiai griūna ir t.t. Žodžiu,jie mano,kad jis nėra tas,kuris galėtų man viską duot. Bet dievaži,ne pinigai man svarbiausia,,
kazkaip per daug imi i sirdi. jau greit isleksi is namu ir viskas bus kitaip. kiek cia tu verksniu MD priviso.
Tai vat ir guodžia ta mintis,jog greit išvažiuosiu ir baigsis ta nesveika kontrolė.
Tai o jei tarkim jis muštų tave, bet būtų turitngas, jiems gerai būtų? kažkoks kvailas tėvų požiūris.. viskas yra užgyvenama ir namų be dūmų nebūna, svarbiausia, kad būtų meilė
O meilė tikrai yra. Aš irgi pamenu žiauriai ant tėvų pykau,netgi tokią neapykantą jaučiau už tai,kad jie neleidžia man būti laimingai. Suprantu,kad bijo,jog netektų kentėt ir panašiai,bet juk nebe maža esu,19metė mergina,manau,jau pati gali tvarkyti savo gyvenimą.
Gali niekas nepasikeist jei ir išvažiuosi. Aš saviškius taip pat bandžiau prie vaikino pripratinti, lygiai taip pat kalbėjo, kad nebūkit per daug kartu, po to bus sunku kai išsiskirsit (o jie buvo garantuoti, kad mums nepakeliui ir išsiskirsim) ir t.t.
Lygiai taip pat kaip jūs, išvažiavau studijuoti į kitą miestą, bet požiūris nepasikeitė. Ir šitaip jau virš 6 metų. Šventes galim švęsti ir būti tik pas jo tėvus, nes pas maniškius būna velniškai didelė įtampa ir, kad ir ką daryčiau, kad ir kokia išsišiepus vaidinčiau, kad visi gerai jaučiasi, taip toli gražu nėra. O išvis geriausia, kai pas tėvus būnu viena, tokios politikos pastaruosius du metus ir laikausi. Sunku baisiai, apie vestuves arba vaikų gimimą iš šitos pusės nenoriu nei pagalvoti.
Tiesa, mes pradėjom draugauti kai man buvo 18, jam 19.
Mano tėvai,jaučiu,taip pat galvoja,kad mes išsiskirsim,kai aš išvažiuosiu. Tačiau,aš tikrai taip nemanau,ir nelabai norisi tikėti,kad kita aplinka,nauji draugai ir panašiai,pakeis mano požiūri į santykius su dabartiniu draugu. Laikas parodys,žinoma.
Guoda,įsivaizduoju,kaip sunku,kai tėvai nepritaria draugystei su žmogumi,kurį myli. Tačiau kažkas teisingai pasakė – čia mūsų gyvenimas ir tik mes pačios galime jį tvarkyti taip,kaip mums atrodo geriausia. Stiprybės tau ir man tuo pačiu!
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
